Ar kalta tauta - rinkėjai?

Rašyti šį laišką man impulsą davė D. Nikitenkos straipsnis "Kaip priversti tautą balsuoti" ("Vakarų ekspresas", 2009-06-11). Savo apmąstymus norėčiau motyvuoti tuo, jog esu solidaus amžiaus - 82-ejų metų. Pergyvenau ne vieną valdžią, taip pat ir okupacines. Teko dalyvauti ir rinkimų kampanijose.

Po rinkimų tapo mada kaltinti rinkėjus dėl abejingumo, menko dalyvavimo rinkimuose. Apie tai rašyta ir minėtame straipsnyje. O kad reikalinga išrinktiesiems rinkėjų kontrolė ir būtinos pataisos ydingame rinkimų įstatyme - mirtina tyla.

Akivaizdu, jog partijos, jų lyderiai, pasiskelbę tautos vadais, prarado tautos - rinkėjų pasitikėjimą. Na, o kai dar dosniai finansuojamos iš vargano valstybės biudžeto, ir dėl to jos yra ne partnerės, o varžovės - gero nelauk.

Toliaregiškas ir giliai mąstantis buvo partizanas kunigas Lionginas Lekešius, Tauro apygardos kapelionas, kai rašė: "Visas mūsų vargas, tos baisios kruvinos aukos neatneštų Lietuvai jokios naudos, jei mes vėl grįžtume į tas pačias klaidas, į tą luomą ir partijų kovą, kur tik griovė mūsų Tėvynės pamatus, o pačiai tautai nešė vien tik žalą ir pražūtį. Mūsų laikas dabar, kol dar ne vėlu, ruošti tautą būsimiems įvykiams - nepriklausomam gyvenimui, kad vėl Lietuvoje neįsiliepsnotų partijų kova, kad visokie karjeristai, valstybės turto eikvotojai ir vagys neuzurpuotų Tėvynės vairo į savo niekšiškas rankas" ("Šeimininkė", 1999-06-09).

Žvelgiant į mūsų dabartinį gyvenimą, nenoromis peršasi išvada, jog istorija kartojasi. Niekas neprieštarauja, kad egzistuoja daugiapartinė sistema. Tačiau rinkėjams nepriimtina, kai brukama balsuoti už partinius sąrašus ir jų lyderius, pasiskelbusius tautos vadais. Apie rinkėjų kontrolę, atsakomybę rinkėjams nėra ir kalbos. Todėl vis mažiau rinkėjų ir ateina prie balsadėžių.

Lietuva visados turėjo ir turi taurių asmenybių, kurios aukojasi Tėvynės labui ir žmonių gerovei. Ne pagal partinius sąrašus dirbo kaimo direktoriai, švietė tautą, gabeno knygas, laikraščius knygnešiai. O kur dar 1831, 1863 metų sukilėliai, pirmieji savanoriai, pokario metų partizanai, žuvę kovos laukuose. Apie privilegijas, aukštus, pelningus postus jie nesvajojo.

Lietuvos Konstitucijos 55 str. įrašyta, kad Seimo nariai renkami tiesiogiai - apie jokius partinius sąrašus nerašoma. Bet kodėl ir kokiu tikslu rinkimų įstatyme rašoma, jog 50 proc. seimūnų renkama pagal partinius sąrašus, kurie sudaromi pagal partijų lyderių, pasiskelbusių tautos vadais, valią. Pagal jų valią iš anksto paskirstomi pelningi postai, ir jokios atsakomybės bei rinkėjų kontrolės. Taip ir patenka į valdžią ne tie, kurių rinkėjai pageidavo. Todėl nieko nestebina, kai konservatorių lyderis, o dabar premjeras Andrius Kubilius drįso paskelbti nepasitikėjimą Lietuvos piliečiais, kad prezidentą rinktų Seimas.

Taigi pataisos netobulame, ydingame rinkimų įstatyme yra būtinos. Gal bent viena kita pataisa ir Konstitucijoje:

1. Suteikti rinkėjams teisę balsuoti tik už asmenybes, o ne partinius sąrašus (rinkėjas pasirenka tik vieną asmenybę iš partijų siūlomo sąrašo ir už ją balsuoja, o ne už partinį sąrašą).

2. Suteikti rinkėjams teisę atšaukti blogai dirbančius ar susikompromitavusius seimūnus, europarlamentarus, remiantis motyvuotais kriterijais, įstatymais.

3. Atšauktiems seimūnams, europarlamentarams neišmokėti tūkstantinių kompensacijų.

4. Sumažinti Seimo narių skaičių iki 81-91.

5. Ministrai neturi būti ir Seimo nariai. Dabar paradoksas - ministrai patys parengia sau naudingus įstatymų projektus, patys už juos Seime balsuoja. Ir jokios atsakomybės.

6. Seimo nario padėjėjo pakanka ir vieno.

Pataisos rinkimų įstatyme sugrąžins tautos pasitikėjimą, užtikrins visapusišką kontrolę. Tik tokiu atveju bus juridinis pagrindas įvesti privalomą balsavimą. Tai nėra ir nebus demokratijos pažeidimas ar ribojimas, nes gyventi valstybėje ir būti nepriklausomam negalima. Valstybė yra atsakinga už kiekvieną savo pilietį.

Griauna pasitikėjimą išrinktaisiais ir valdžia didžiulės privilegijos. Todėl kalbėti apie kovą su korupcija - tas dažnai daroma - netenka prasmės. Jei egzistuoja privilegijos, tai egzistuoja ir egzistuos ir korupcija.

Vytautas Jonas RIMGAILA