Apie sodininkus. Kitaip

Senatvė - toks gyvenimo tarpsnis, kai reikėtų ilsėtis ir dalinti patarimais, juk išminties per gyvenimą sukaupta nemažai.

Tačiau kartais atrodo, jog kai kurie senjorai visą gyvenimą veikė bet ką, išskyrus išminties kaupimą. Netikite - nueikite į sodininkų susirinkimus. Susirinkimas - gana civilizuotas tokio veiksmo apibūdinimas, nes iš tiesų tai yra cirkas. Tragedija. Komedija. Nesusipratimas. Galima pritaikyti dar ne vieną epitetą renginiui, kuris skirtas konstruktyviam problemų, kurių sodų bendrijose netrūksta, sprendimui.

Bet ten vyksta viskas, išskyrus konstruktyvų pokalbį. Atrodo, jog susirinkusiųjų pagrindinis tikslas - viešai įžeisti, išjuokti, pažeminti savo paties susikurtą oponentą. Priešininkas - tas, kuris tau nepritaria, net jei tavo idėja yra akivaizdus silpnaprotystės požymis.

Jiems susirinkimas, skirtas kažką nuspręsti, yra puiki proga išeiti iš namų, parodyti save, kitus pamatyti ir pademonstruoti savo "išmintį". Bet kokiu atveju geresnis renginys nei Laimučio Purvinio koncertas.

Susirenka, susikuria sąmokslo teoriją ("tas - vagis, anas - aferistas"), samdo apsaugą. Nuo ko saugotis? Apsaugok, Dieve, nuo silpnaprotystės.

Tos pačios davatkos, kurios galvoja esančios šventosios, nes kiekvieną sekmadienį lanko bažnyčią, sudės visas pastangas, kad įžeistų žmogų vardan to, kad jį viešai išjuoktų sąjungininkai.

Jie nemąsto. Jie aklai tiki. Išgalvotu lyderiu, kvailu pažadu. Tarsi arklys, kuris tingi kinkuoti galvą ir laukia, kad kažkas už jį tai padarys. Nesuvokia, jog vardan gero kartais reikia susimokėti arba pakrutinti užpakalį.

Netaikau to visiems - yra ne vienas šviesaus proto senjoras. Bet tai balsas tyruose. Sveikai logikai tokie susirinkimai yra ne vieta, nes protingą idėją palydės pašaipus juokas ir kvaili komentarai.

Todėl man gaila jaunų ir iniciatyvių žmonių, kurie bent bando kažką padaryti. Nepriminsiu nepaneigiamo fakto, kad tie patys, anot pensininkų, "pienburniai", dar neišvažiavo iš Lietuvos ir kažkam uždirba pensiją. Nors tiems "pienburniams" tik pasvajoti apie nuosavą būstą, juo labiau - sodą. Apie automobilį, kuriuo į susirinkimą ką nors iškeikti atvažiuoja pensininkas.

Bet baisiausia yra ne tai. Susirinkimas - tarsi mažas modelis Lietuvos, amžinai viskuo nepatenkintos ir laukiančios mesijo, kuris dykai ir be jokio mąstymo pagerins gyvenimą. Dar baisiau, kad tokia publika yra idealus elektoratas per rinkimus, nulemiančius visos tautos gyvenimo sąlygas.

Pažadėk didesnę pensiją, algą, oligarchų (ar jų Lietuvoje yra???) sunaikinimą, mažesnes kainas ir balsas - garantuotas. Nesvarbu, kad, remiantis sveika logika ir elementaria ekonomika, tai neįmanoma. Ir to nebūna, bet argi tai svarbu? Per kitus rinkimus iš bažnyčios grįžęs elektoratas vėl balsuos už naują, išgalvotą lyderį.