Airija...

Nemėgau. Visada mąsčiau, kad tai parsidavusių ir lengvesnio gyvenimo beieškančių svetimšalių šalis. Šalis, kuri kažkada buvo labai svetinga, priėmė visus lengvesniam gyvenimui ir tik po daugelio metų pajutus, kad padarė didelę klaidą. Kas galėjo pasakyt, kad būti svetingam gali atnešti blogų pasekmių?

Vaikštant po mažą Airijos miestelį net nekyla nuostaba, kai parduotuvėje, kurioje maža vietos apsisukti, sutinki lietuvį. Lietuvių apstu, o ir kitos tautybės žmonių: kinų, filipiniečių, turkų, lenkų ir kt.; regis, daugiau, nei pačių airių. Kodėl?

Nekalbu apie Lietuvos ekonominę situaciją, nes, pabuvus čia ir pamačius čia gyvenančius lietuvius, akivaizdžiai matyti, kad ne ji kalta, jog tautiečiai nori bėgti iš jos į kitas šalis. Nes kitataučiai iš turtingų kraštų, apie kurių ekonomines situacijas šnekama tik gražiai, imami kaip pavyzdžiai politikų kalbose kaip reikia valdyti šalies ekonomiką ir panašiai, taip pat atsiduria kitų šalių prieglobstyje.

Pati būdama čia, Airijoje (vasaros sezonui), tik patvirtinau savo prieš tai turėtą nuomonę, kad žmonės, gyvendami svetur, ieško lengvesnio būdo pragyventi. Visą laiką sakiau ir šventai tikiu, kad jeigu žmogus gyvenime žino, ko nori, tiki savimi, tai nesvarbu kur bebūtų, su kuo bendrautų, kaip begyventų, jis visada pasieks ko nori ir bus laimingas.

Galbūt aš, šventai tikėdama, kad gyvenime svarbu žinoti ko nori, darau klaidą teisdama juos, tačiau tikėjimas stipresnis už toleranciją tam, ko nesuprantu, ir kuo toliau, tuo jis labiau stiprėja. Teisiu (nepiktybiškai), tačiau teisiu daugumą žmonių, kurie čia yra.

Sutikus čia jau ne vieną penkmetį gyvenančius žmones, pabendravus peršasi nuomonė - ta pati, ką visi galvoja, tačiau bijo pasakyti garsiai, galbūt dėl to, jog žino, kad yra vieni iš jų. Apsauginiai, pardavėjai, valytojai, sandėlininkai, fabrikų darbuotojai ir kitokio plauko darbininkai, kurie yra žemo intelekto savo šalyje, dirbdami čia ir gaudami nemažus pinigus kelia save į aukštumas. Neteisiu už kai kurių žemą intelektą, žmogus vien dėl to neprastėja, nebūna blogesnis ar geresnis, tačiau protingesnis? Taip.

Mokslas yra svarbus ir jis suteikiu žinių, tik reikia jas mokėti pasiimti. Svarbu ne „popierius“, ne diplomas, bet įdėtos pastangos (kiekvieno skirtingos), kurios prideda proto ir formuoja požiūrį į gyvenimą.

Tačiau tai kita tema. Taigi – žmonės, gyvenantys svetur. Žinoma, važinėja geresne masina, nei Lietuvos daktaro laipsnį apsigynę dėstytojai, dėvi vardinius rūbus kaip Holivudo žvaigždės. Tačiau ar visa tai leidžia jiems elgtis taip, kad visi, likę savo žemėje, jaustųsi prastesni? Nemanau.

Susiduriama ir su kita problema. Nežinau, kaip ja pavadinti ir nesigėdiju pasakyti, kad galbūt man trūksta žinių ją apibūdinti, tačiau kur dingo pastarųjų žmoniškumas, žemiška laimė, draugystė, artumas, artimo meilė? Ar išvykus svetur visa tai dingsta? Ar išlaidų parodymas tampa už visa tai, kas anksčiau buvo IŠ TIKRO vertinga, svarbiausias gyvenimo rodiklis?

Ar visa tai yra vertybė, daranti žmogų laimingu, nepaisant to, kad yra gėda pasakyti, kokį darbą dirbi? Ar aš naiviai mąstau?

Nuoširdžiai tikiu, kad žmonės čia praranda siekius, nenori tobulėti. Ir tik kyla du esminiai klausimai: ar visa tai atsiranda dėl lengvesnio gyvenimo svetur, ar kaltas šiuolaikinis, mano nuomone klaidingas, požiūris į pasaulį? Atsakykite.

Vis dar tikiu į nuoširdų, laimingų ir savo vidumi turtingą žmogų. Aš naivi?