Vytautas Sinica: Mintys po rinkimų

Per pastaruosius porą mėnesių atradau gausų būrį žmonių, aistringai tikinčių tomis pačiomis idėjomis ar kartais tiesiog manimi ir nusiteikusių paaukoti savo laiką, jėgas ir širdis.

Šių žmonių pastangos ir gebėjimai leido solidžiai atrodyti tiek virtualioje, tiek gyvoje kampanijoje. Paskutinėmis dienomis prieš rinkimus per daug optimistiškai nuteikė banga mano aplinkoje patikėjusių šiuo reikalu, nors anksčiau skeptiškų buvusių žmonių. Jaučiu didelį džiaugsmą dėl kiekvieno iš jų.

Nėra ko slėpti, rezultatas nuvylė. Visiems, kas klausdavo, prieš rinkimus sakiau, kad normalus rezultatas būtų toks, kaip pernai Europos Parlamento rinkimuose ar bent kiek didesnis.

To nepavyko padaryti. Logiška kam nepavykus ieškoti priežasčių. Įprasti spėjimai: galbūt darėme per mažai? gal kandidatai buvo per silpni? gal reikėjo kalbėti visišką populizmą (kažkas siūlė)? Tačiau turėjome puikių kandidatų, kurie padarė viską, apėjo savo apygardas, ko išvis nesivargino daryti parlamentinių partijų kandidatai. Jie mokėjo bendrauti su žmonėmis, protingai debatuoti.

Nepaisant to, jų rezultatai nesiekė parlamentinių partijų kandidatų. Nors smulkių klaidų padaryta, jos negalėjo niekaip esmingai pakeisti rezultatų. Todėl niekam (net sau!) neturiu esminių priekaištų, kuriais galėčiau aiškinti rezultatą.

Vienintelė bent man akivaizdi tendencija, jog šiuose rinkimuose, visiškai kitaip nei Europos Parlamento ar net Prezidento, absoliuti dauguma žmonių balsuoja išimtinai strategiškai ir dargi „prieš“ – jie nori išvengti arba Karbauskio, arba Landsbergio valdžios ir pagal tai renkasi stipriausią galintį nuo to apsaugoti.

Mažai partijai čia nelieka vietos. Toks strategavimas nepalieka vietos mažai partijai Seimo rinkimuose, kol ši neįrodo (ar tiksliau neatrodo) galinti pati kažką lemti koalicijos formavime. Beviltiškiausi ar išvis rinkėjų nematyti kandidatai vienmandatėse rinko daug, jeigu atstovavo stipriomis laikomas partijas.

Atitinkamai visos išrinktos partijos yra senos, išbandytos, keiktos ir atleidimą gavusios partijos (vienintelė išimtis – Laisvės partija, konservatyvioje visuomenėje radusi inovatyvų kelią mobilizuoti maksimalų palaikymą protestui prieš bet kokius draudimus, nepriklausomai nuo pažiūrų).

Nepriklausomai nuo to, ar balsavo už valdančius, ar už opoziciją, bendresne prasme lietuviai rinkosi stabilumą.

Todėl, viena vertus, ramu, jog negalėjome pasirodyti ženkliai geriau be kelis kartus didesnio biudžeto ir milžiniško matomumo medijose (ko negalėjo būti). Kita vertus, nėra greito ir aiškaus recepto šiam iššūkiui įveikti. Kol į parlamentą patekusios partijos sudarinės ideologiškai protu nesuvokiamas koalicijas, mums bus apie ką pagalvoti prieš tęsiant veiklą naujomis pajėgomis.

Maloniai stebiuosi, jog dauguma (tiesą sakant, visi) man palaikymą iki rinkimų reiškę žmonės, jį reiškia ir po rinkimų, o rezultatus laiko logiškais ir net pozityviais. Kaip teisingai parašė Tomas Viluckas, Nacionalinis susivienijimas tokiuose objektyviai mažiesiems nepalankiuose rinkimuose pirmu bandymu perkopęs du procentus aiškiai parodė, kad dešinėje yra vienintelė auganti ateities partija (2 proc, Seimo rinkimuose yra akivaizdžiai daugiau nei 3 proc. EP rinkimuose), o kiti projektai dešinėje aiškiai parodė, kad yra viduje mirę (tiksli frazė jau mano).

Atsiranda viltis, jog mažės susiskaldymo ir daugės realaus tikrovės supratimo, tuo pačiu ir taip trokštamos vienybės.

O jeigu ir ne, kryptis užduota ir nesiruošiame nei nuleisti rankų, nei skirstytis. Atnaujinsime jėgas ir judėsime toliau.

Dar kartą ačiū visiems, rašiusiems padėkas, kad pagaliau turi, už ką balsuoti be sąžinės kompromisų. Tai iš tiesų nuostabus jausmas. Pirmiausiai savo pačių dėka ir galėjote jį patirti, net jeigu tai šįkart nesibaigė pergale.