Vis dėlto skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas

Vis dėlto skęstančiųjų gelbėjimas - jų pačių reikalas

Žvejai kaip pamišę lipa ant plono ir labai nesaugaus ledo. Ir jiems negana žvejoti nutolus keletą metrų nuo kranto. Ne, reikia ieškoti tinkamos vietos kiek įmanoma toliau.

Tikriausiai tai būdas įrodyti šaunumą ir drąsą, kad gali ir pats išsikapanoti net ir be kablio, o ne pagauti didesnį laimikį. Manau, jie taip demonstruoja kvailumą.

Tiek valstybinės institucijos, tiek paprasti žmonės, regis, veltui stengiasi įtikinti žvejus, kad reikia saugotis. Reikia ne tik nenutolti nuo kranto, bet ir tiesiog susimąstyti apie savo paties saugumą. Turėti bent jau smaigą.

Galime gėdinti neatsargius žvejus kiek tik norime. Jiems vis tiek, rodos, rūpi tik pavojingas žvejybos azartas.

Siūloma įteisinti nuostatą, kad įlūžę ir išgelbėti drąsieji žvejai vėliau turėtų kompensuoti savo gelbėjimo išlaidas valstybei. Gal ir nebloga idėja. Tačiau vargu ar ji būtų veiksminga, nes net ir dabar ne kartą išgelbėti žvejai vis tiek vėl lipa ant ledo.

O gal, kaip liaudies išmintis sako, skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas? Dabar pasikliaujama tuo, kad išgelbės valstybė. Bet drąsieji žvejai iš tiesų įrodytų savo drąsą, jei ir patys padėtų gelbėtojams - bent jau turėtų kablį įsmeigti į ledą ir ištrūkti iš eketės.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Raktažodžiai

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder