Velniškos ideologijos atolas (1)

Šimtamilijoninis choras garbina ir aukština tai, ką civilizuota žmonijos dalis jau seniai yra išmetusi į gėdingiausių politinių avantiūrų šiukšlyną.

Solistai ir choristai

Kas atsitiko? Gal rusams katastrofiškai trūksta gyvybinės erdvės, gal gyventojų tankis Rusijoje pasiekė tokią ribą, kad kitos išeities paprasčiausiai nėra? O gal jie savoje valstybėje jau susitvarkė geriau nei vokiečiai savojoje, tad, kaip jiems nesvetima, ėmėsi kilnios misijos padėti susitvarkyti savo kaimynams, o vėliau ištiesti "broliškos pagalbos ranką" kitiems? Pagaliau gal tie ukrainiečių nacionalistai tikrai nuo ryto iki vakaro "dubasina" ir kitaip engia ten gyvenančius rusus, tad nieko kito neliko, kaip įbesti jiems į nugarą peilį?

Nieko panašaus! 143 milijonus gyventojų turinčiai Rusijai gyvybinės erdvės per akis. Tai - viena rečiausiai Žemėje apgyvendintų valstybių, kur vienam kvadratiniam kilometrui vidutiniškai tenka vos 8,3 gyventojai, kai pasaulio vidurkis - 45! Apie tvarką vargu ar dera užsiminti - iki vokiškų standartų, švelniai sakant, kaip iki Mėnulio.

Tai gal tariamos ar tikros skriaudos? Klausimas tikrai vertas dėmesio. Tačiau, kad ir kaip pūstum šitą burbulą - širdgėla, skriauda, nepasitenkinimas, nuoskauda ir kiti skirtingų tautybių žmonių bendravimą lydintys atributai yra labai subjektyvus dalykas. Jų pagrindu nė viena civilizuota valstybė toli siekiančių išvadų nedaro, juolab nepuola okupuoti svetimų teritorijų.

Jei apie nuoskaudas ir širdgėlas kalbėtume rimtai, tai ukrainiečiai bent jau turi ne subjektyvų ar kieno sugalvotą, o tarptautinei bendruomenei gerai žinomą faktą, kad NKVD galvažudžiai 1932-1933 metų žiemą badu numarino ir iššaudė septynis milijonus Rytų Ukrainos civilių gyventojų! Dabar ta nelaiminga teritorija, dar nespėjus sudūlėti holodomoro aukų kaulams, vėl verčiama kapinynu.

Politikai ir politologai vertindami tokius ir panašius įvykius savo išvadas dažniausiai grindžia geopolitiniais, ekonominiais ir kitokiais veiksniais, kas paprastai telpa į du žodžius - valstybės interesai. Ne išimtis ir šis kartas, o ir formuluotė labai paprasta - Rusijos interesas sukurti buferinę zoną prieš Šiaurės aljansą ir sustiprinti savo įtaką Juodojoje jūroje bei visame Pietų regione! Gaila, bet už tokių vertinimų erdvės visada lieka tie, kurie daugiausiai nukenčia ir tie, kurie prisimenami tada, kad pradedamos skaičiuoti aukos.

Tačiau ilgiausiai tylima apie tuos, kurie sudarė sąlygas agresijai kilti, tyliai ją palaikė ar net džiaugsmingai pritarė. Giliau pažvelgus būtent šitie dažniausiai ir esti ta pagrindinė varomoji jėga, kuria remiasi į valdžios viršūnę užsikabaroję didybės manijos kamuojami veikėjai.

Pasaulis tai labai gerai suprato po Antrojo pasaulinio karo, todėl Niunberge ir buvo teisiami ne tik karo nusikaltimus vykdę asmenys, bet ir nacius palaikiusi vokiečių tauta.

Dabar po tiek metų tiesiog sunku patikėti, kad kaimyninės valstybės okupaciją, faktiškai naujo pasaulinio karo pradžią, vieningai laimintų net 90 proc. rusų tautos! Nejaugi Rusijoje tik 10 proc. žmonių supranta, kad puolamas visada ginasi, kad jis visada sulaukia paramos, kad greitai į tai įsitraukia kitos valstybės, kad ilgainiui vis daugiau kraujo, karstų, prakeiksmų, motinų ašarų...

Lengviausia tokį elgesį paaiškinti visuotiniu proto užtemimu, kas neretai pasitaiko pradėjus adoruoti kokį nors vieną asmenį ir per visus masinės informacijos kanalus plauti žmonėms smegenis. Tokią velniškos ideologijos naštą rusai ant savo kupros yra tempę ne vieną kartą.

Švietimo sistema ir masinės informacijos priemonės žmonių smegenis suprogramuoja taip, kad vadų ir jų veiksmų adoravimas tampa gyvenimo norma. Pamažu nyksta bet koks kritiškumas jų veiksmams, silpsta savarankiško mąstymo ir sprendimų priėmimo galios.

Tuo pat metu didėja poreikis įsiteikti, palaikyti, pritarti, kol bet kokia kitokia nuomonė ar veiksmas, nesutampantis su į galvą įkalta ideologine kliše, kelia pyktį, įniršį ir agresiją. Tada žmonės, kitaip suprantantys pasaulį, norintys kitokio gyvenimo, savaime tampa priešais. Dažniausiai - fašistais!

Vargu ar reikia tuo labai stebėtis - chorai visada turi savo mylimą dainą.

Budeliams reikia aukų

1968 m. apkirptas, nuskustas ir kitaip išpešiotas buvau paimtas į tarnybą kariniame jūrų laivynę Sevastopolyje. Buvau ten vienintelis lietuvis, tad iš karto gavau pravardę "fašist". Taip likimo draugai rusai, o ir tie patys ukrainiečiai vadindavo "pribaltus".

Tiesa, kiek vėliau, įsitikinę, kad nieko fašistiško neturiu, perkrikštijo į "niemec", kol prilipdė visiškai teisingą mano asmeniui pravardę - "neruskij"! Neprotestavau. Žmonėms, kuriems nuo pat vaikystės pasaulis buvo aiškinamas kaip nesibaigiantis karas su kitokiais ir kitaip galvojančiais, ką nors įrodyti buvo nepaprastai sunku.

Po daugelio metų, kad jau buvau įgijęs įvairesnės patirties, pastebėjau, kad žodžiai "imperializmas", "kapitalizmas", "fašizmas" yra taip stipriai įkalti jiems į smegenis, kad kitokiems terminams, kitokiai sampratai ten vietos nebėra.

Vargu ar tuo reikia stebėtis. Metų metais skaitant ideologinio melo prifarširuotus laikraščius ir žurnalus, klausantis, kaip radijas ir televizija nuo ryto iki vakaro trimituoja apie neregėtas tarybinės liaudies pergales, apie tai, kad sovietų kariuomenė su savo parankiniais vengrų revoliuciją ir Prahos pavasarį ne paskandino kraujyje, bet "gindami socializmo iškovojimus išgelbėjo ten gyvenančias tautas nuo fašistų", kitoks mąstymo būdas nėra paprastas dalykas.

Neįsivaizduojant anų metų ideologinio preso svorio dabar sunku suvokti, kad, rodos, sveiko proto žmonės galėjo šventai tikėti, jog 1940 m. Lietuva, Latvija, Estija savanoriškai atsisakė savo valstybiškumo ir "džiaugsmingai įsiliejo į broliškų tarybinių tautų šeimą". Civilių gyventojų žudynės, dešimtmečiais trukę taikių gyventojų trėmimai į Šiaurę buvo ne nusikaltimai žmoniškumui, bet "tarybinės liaudies kova su buržuaziniais nacionalistais", tiksliau sakant, fašistais.

Suomių karą sovietai pradėjo ir stipriai į kaulus gavo ne siekdami užkariauti suverenią valstybę, bet "gindamiesi nuo suomių fašistų". Retorika nepasikeitė net po to, kai visas pasaulis pasmerkė tokius veiksmus, o Tautų Lyga išmetė TSRS iš savo narių.

Su fašizmu aktyviai buvo kovojama ir šalies viduje. Savo valstybės piliečių masinės žudynės Sovietų sajungoje buvo įprastas dalykas. Minėtas septynių milijonų Rytų Ukrainos gyventojų sunaikinimas nebuvo paprastas budelių visagalybės demonstravimas. Taikūs ir niekam pavojaus nekeliantys valstiečiai buvo sunaikinti todėl, kad "kėlė grėsmę visuotiniam šalies žemės ūkio kolektyvizavimui". Mat pasiturintys Rytų Ukrainos ūkininkai labai įtariai žiūrėjo į kolchozų steigimą. Kaip netrukus paaiškėjo - ne be pagrindo. Nupjovę juos maitinančią bambagyslę sovietai iki pat savo agonijos galo taip ir neįstengė "nakormit narod" (pamaitinti liaudį), kuri pusbadžiavo, o neretai vadavosi ir nuo visiško bado!

Iš savo namų sugrūsti į gyvulinius vagonus buvo tremiami ne tik atskirų socialinių sluoksnių atstovai, bet ir ištisos tautos. Kalmykai, ingušai, čečėnai, Krymo totoriai, Pavolgio vokiečiai etc. Esą buvę nepatikimi, ne visai lojalūs sovietų režimui, t.y. liaudies priešai, naudota įprastą terminija - fašistai!

Klaikus ir kartu šiurpinantis moralinis cinizmas. Be gailesčio naikinamos niekuo dėtos tautos, žmonių grupės ar atskiri žmonės, jų budeliai išaukštinami iki valstybės didvyrių rango, jiems statomi grandioziniai paminklai, ant krūtinių kabinami ordinai ir medaliai, jų vardais pavadinami miestai, gatvės, parkai, gamyklos... O aukos paskelbiamos fašistais!

Ar yra pasaulis regėjęs didesnį fariziejiškumą, didesnę panieką gyvybei, žmonių giminei? Vargu! Šitų Valpurgijos dešimtmečių įkvėpėjai, organizatoriai ir vykdytojai, iki kaulų smegenų persisunkę žmonių neapykantos raugu, nukankinę ir kitaip sunaikinę dešimtis milijonų nekaltų gyvybių, iš viso neverti žmonių vardo, net "fašistas" tokiems išgamoms įvardinti yra per švelnus žodis.

Tačiau kaip pavadinti tuos, kurie tą velnišką ideologiją pateisino ir jai pritarė? Kažkas buvo sugalvojęs tinkamą, bet dabar jau primirštą terminą - "homo sovieticus".

Tuo metu iš pačios aukščiausios Rusijos tribūnos su neslepiama nostalgija visiems "homo sovieticus" ir likusiam pasauliui siunčiama žinia: "... Sovietų sąjungos žlugimas buvo didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa!"