Valdas Vižinis: Valstybė privatizuota. Laimė, jie dar nenusavino Tėvynės

Jis sako mielu noru nelįstų į politiką, džiaugtųsi Gataučių kaimo, kur turi sodybą, ramybe, retkarčiais priimdamas būrelį moksleivių, norinčių pabūti ten, kur gyventa partizanų Indriliūnų, virtų sau gerą biržietišką alų, susėstų su sodiečiais prie vieno stalo ir regėtų, kaip, anot jo pajuokavimo, nušvinta jų auros...

Bet, sako, jeigu ne jis, tai kas? Tad ir kalbamės su V.Vižiniu ne apie auras, o apie kur kas žemiškesnius ir gal net slaptingesnius dalykus.

- Pastebit, kaip staiga ramu tapo mūsų Seime? Iš ten sklinda tiesiog nusikalstamos, beprotiškos idėjos legalizuoti narkotikus ar panaikinti prigimtines lytis, tačiau viešojoje erdvėje vos vienas kitas cyptelėjimas...

- Viskas paaiškinama: atėjo ta valdžia, kurios „reikėjo" ir kuri per tris dešimtis Nepriklausomybės metų taip ir nebuvo niekur dingusi, tik valstiečiams laimėjus rinkimus gal atrodė kiek prigesusi. Yra tokia sąvoka „giluminė valstybė" („deep state"); vieni ją laiko savotiška valstybės saugumo netikėtumų atvejais garantija, o aš laikau piliečių galimybės būti šeimininkais savo valstybėje praradimu.

Mano nuomone, mūsų nematomos valstybės ištakų pirmiausia reikėtų ieškoti neįvykusioje liustracijoje. Besidomint istoriniais šaltiniais, skaitant to meto liudijimus, susidarai vaizdą, kad Vytauto Landsbergio asmeninės valdžios tvirtinimas vyko ne be liustracijos išvengusių žmonių pagalbos.

Galimas daiktas, tarp nuo Maskvos nusikirpusios lietuviškosios KGB dalies ir V.Landsbergio buvo kažkoks susitarimas, davęs galimybę naudotis KGB informacija, apėmusia beveik visą Lietuvą.

Tai lietė ne tik pirmuosius valstybės statymo žingsnius, kandidatūras į svarbiausius valstybės postus, bet visa tai gyva ir šiandien, - asmeninės V.Landsbergio įtakos, valdžios galios išlaikomos iki šiol.

Neformalios galios centras - teismų sistema - pajungta vienai V.Landsbergio atstovaujamai partijai - konservatoriams ir pagal tai, kas vyksta dėl Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo, atrodo, kad teismų sistemos ketverius metus niekas nelies.

Paimkime ketvirtąją valdžią - žiniasklaidą - ir pamatysime, kad čia vėlgi neviešoji galia yra kur kas stipresnė, nei visuomenės galimybė paveikti situaciją: LRT visiškai politizuota, ji visuomenei nebepriklausantis transliuotojas, informaciją kreipiantis tik konservatoriams pozityvia linkme.

- Stebuklingai atkartodami Vakarų tendencijas...

- Matome, kas vyksta Vakaruose, kur stojęs šeimos nuvertinimo metas, sąmoningo arba nesąmoningo pareigų šeimai, giminei, tėvams atsisakymo metas. Aš galvoju, šios tendencijos ne tik ardo mūsų tradicinę visuomenę, bet jau tiesiogiai kelia pavojų pačiai lietuvybei, nes su seneliais, pusbroliais, pusseserėmis, iš giminės, šeimos į vaiko pasaulėvoką ateina kalba, tradicijos, vertinimai ir jokia mokykla be šito pagrindo dvasinio gylio augančiam žmogui nesuteiks.

Juo labiau kad sąmoningo asmenybės ardymo pastangų mokyklose, sakysim, įvairia forma brukant seksualinį švietimą, nėra kam užkardyti, - Švietimo, mokslo ir sporto ministerija šiuo atžvilgiu nerodo aiškios pozicijos.

Agresyvus vaikų seksualizavimas, šeimos nuvertinimas, plius kaip niekada mažas gimstamumas verstų manyti, kad Tautai iškilusi egzistencinė grėsmė, tačiau apie tai valdžios viršūnėse niekas nekalba. Seime aš nematau politinių jėgų, kurios suprastų situaciją ir galėtų veikti šia kryptimi.

- Pastebėjau, kad tie žmonės, kurie, kaip jūs, sausio įvykių dienomis budėjo Nepriklausomybės sargyboje, lengviau skiria tikra nuo netikro. Pasaulį gali pažinti tiktai lygindamas?

- Tiktai aklas gali nematyti, kaip laikui bėgant konservatoriai vis labiau ir labiau privatizuoja praeitį, - kalba visų Laisvės gynėjų vardu, nutyli didžiausius jų autoritetus ir aukština vieną lyderį. Tuose įvykiuose dalyvavusi mano karta (man dabar 57-eri) žino, kad viskas buvo ne taip. Mūsų negalima apgauti ir kol kas mūsų labai daug...

- Vienas šviesiausių Lietuvos Nepriklausomybės kūrėjų Romualdas Ozolas Sausio 13-osios metą prilygino tiesos akimirkai, kuri sujungė žmones, atmesdama visus socialinius ir kitokius skirtumus...

- Šiandien matome, kad vulgarizuojama pati atmintis, tai žeidžia Sausio 13-osios žmones. Ar jie petys petin stovėjo prie Seimo tam, kad konservatoriai po kurio laiko atimtų juos įkvėpusius Tautos simbolius?

Bet, manau, jų neužmirštuolei jau ėmė tiksėti grįžtamasis laikas - šiemet viešojoje erdvėje žydrų neužmirštuolių buvo bent jau perpus mažiau, negu ankstesniais metais, kada konservatoriai bandė visa jėga šitą prekės ženklą išstumti į apyvartą. Yra žmonių, kurie apie tai nė nesusimąsto.

Kaip sako filosofas Krescencijus Stoškus, atėjo pusinteligenčių, negilių žmonių, karta. Jie gyvena antraštėmis ir to jiems visiškai pakanka, kad padarytų tam tikras išvadas. Tokia visuomenės dalimi labai lengva manipuliuoti, ypač turint galingiausią propagandos įrankį - LRT televiziją. Taigi, pačios palankiausios sąlygos Lietuvoje tarpti vienai partijai, t.y. konsevatoriams.

- Tas, kuris nepastebi, kas vyksta jo šalyje, yra arba niekšas, arba idiotas. čia ne mano mintis, taip pasakė akademikas Dmitrijus Lichačiovas. Nenukenčiat dėl to, kad nesate nei vienas, nei kitas?

- Kad nėra dėl ko kentėt - verslo neturiu. Mielai neužsiimčiau ir politika, bet reikia. (Juokiasi.) Jeigu aš būsiu tik pasyvus stebėtojas, kaip galėsiu to prašyti, tikėtis iš kitų, kaip galėsiu išgyventi, sielvartauti dėl Tautos likimo nė piršelio nepajudindamas.

Į politiką nusprendžiau sukti prieš ketverius metus, dar prieš „valstiečių" valdžią, kada jau nebebuvo galima tylėti: buvo aišku, kad valdžia dirba ne žmonėms, o asmeninėms ir verslo naudoms.

Tik į valdžią atėjus „valstiečiams" lyg ir ėmė kaltis mąstymas, kad reikia stengtis dėl žmonių, ne vien dėl savęs. Per tą laiką spėjau pamatyti, kas yra Vilniaus forumas (dabar Nacionalinis susivienijimas), suspėjau dalyvauti Arvydo Juozaičio prezidentinėje rinkimų kampanijoje.

Ten mes aptarėme daugybę dalykų, kurie tuomet vis dar buvo nauji: kad ir kaip skaudėtų širdį dėl emigrantų, buvome prieš dvigubą pilietybę, nes ji plaute išplautų Lietuvą, mes kalbėjome apie neteisinės valstybės priežastis, teismų sistemą, galų gale, manau, gal būsime padarę tam tikrą įtaką net prezidento Gitano Nausėdos lietuviškumui, kadangi jam teko konkuruoti su A.Juozaičiu. Šiuo atžvilgiu, mes tokio prezidento neturėjome.

- Turėjome, tik jis buvo nustumtas...

- Taip, turėjome. Prezidento Rolando Pakso apkalta ir buvo tos giluminės V.Landsbergio kurptos valstybės veikimo pasekmė. Žmonės jį pasirinko, bet grupelė žmonių staiga nusprendė, kad jis negali būti prezidentu ir paleido jiems tarnaujančius galios mechanizmus: saugumą, Seimą, žiniasklaidą, Konstitucinį Teismą...

Juokiausi, kai pats prezidentas Valdas Adamkus prisipažino buvęs šantažuojamas rašteliais „neįvardintų asmenų", ketindamas tas pavardes paskelbti po 50 metų ar dar vėliau...

- Tiesa, kadaise garsėjote kaip humoristas, dalyvavote įvairiose juokų programose, tačiau juk šiandien progų juoktis - kiekviename žingsnyje nors semte semk. Pavyzdžiui, argi ne juokinga, kad pritaikomos sankcijos Druskininkuose veikiančiai „Belorus" sanatorijai, kurioje dirba mūsų žmonės?

- Juokinga ir graudu, nes baudžiamas ne Aliaksandras Lukašenka, bet savi.

- Argi ne juokinga, kai žmogus staiga užsimano, kad Seimo balsais atgaline data jam būtų pripažintas prezidento statusas?

- Juokiausi skaitydamas apie V.Adamkaus atvejį, kad jis buvo bombarduojamas rašteliais. Kas galėjo būti tas žmogus, sugebėjęs rašteliais pasiekti pirmąjį valstybės asmenį?

Tai buvo tuo metu, kai per galios centrus pašalinus iki tol didžiausią populiarumą turėjusį prezidentą R.Paksą, V.Landsbergis buvo įgijęs ko gero aukščiausią neformalią galią valstybėje vykstantiems procesams. Deja, ja pasinaudojo skausmingiausiu visuomenei ir valstybei būdu. V.Adamkui būta dėl ko būgštauti.

- Turit už ką dėkoti garsiojo humoristo praeičiai?

- Iš tikrųjų tas žinomumas žmogų labai išblaško, išdaužo į visas puses. Šou pasaulio žmonėms, priverstiems gyventi, vadinkim, horizontalėje, kai jie muistosi tarp daugybės ryšių ir pažinčių, pačiam vietos lyg ir nebelieka, - vertikalė, žmogaus gylis praktiškai neįmanomas.

Ne veltui mes juos ir matome visiškai plokščius. Man atrodo, kad aš iš to rato, kurį laikiau prakeiksmu, sėkmingai ištrūkau. Šiandien mano džiaugimosi, kad gyvenu, forma yra sodyba Biržų rajone. Aš ten pajuntu kaimo, bendruomenės dvasią, draugauju su kaimiečiais, darau alų, sėdžiu su jais prie stalo...

- Įdomu, ką jie kalba apie įvykius Lietuvoje?

- Jie nebetiki oficialiais informacijos šaltiniais, nes mato, kad tikrovėje yra kitaip, nei bandoma jiems įteigti, o ieškodami tiesos alternatyviuose šaltiniuose dažnai tampa ekstremalių melagių aukomis ir net ima jų klausyti. Tad ir kaime matau tokį važiavimą į kraštutinumus.

Kitas dalykas, kaime žmonės yra kaip inkarai. Jų nepajudinsi, jie ten gyveno ir gyvens. Gali Seimas priimti kokius tik nori įstatymus ar dėl LGBT, ar dėl kitų, jiems svetimų, dalykų, kaimas jų nepriims. Kaip Prancūzijos revoliucijos laikais valstiečiai sustojo, pasakė „ne", ir niekas negalėjo jų paveikti, nebent tiktai sušaudyti, nubausti, giljotinuoti. Mūsų kaimas toks.

- Kada mūsų kaimas pasakys „gana"?

- Mūsų kaimas yra visiškai nusivylęs ir visiškai neaktyvus politiškai. Ateis rinkimai, pabalsuos, bet su didelėmis išimtimis, nes nemato politikos kaip instrumento jų interesams ginti.

Žemės žmonės nepriklausomoje Lietuvoje buvo nekart traumuoti. Pirmoji trauma buvo kolūkių panaikinimas. Prieš 30 metų kolūkiuose gyventa geriau, negu mieste, o juos išardžius tūkstančiai žmonių, likę be pragyvenimo šaltinio, galima sakyti, buvo išvaryti iš kaimo.

Nors po šitos reformos prabėgo ne vieneri metai, bet ir šiandien žemės žmonės neprikalbinami kooperuotis, jie su didžiuliu nepasitikėjimu žiūri į kooperatyvus, nes kolektyvinė atmintis, kad bet kurią akimirką jie gali būti paleisti, tebėra pulsuojanti.

Antroji didelė trauma buvo pinigų reforma, kai rubliai buvo verčiami į litus. Informuoti apsukrūs žmonės miestuose ir prie valdžios sugebėjo išsaugoti santaupas pelningais sandoriais, investicijomis ar nekilnojamuoju turtu, o kaimo žmonės, taupę juodai dienai, senatvei ar vaikams, buvo apšvarinti kaip reikiant. Jie netikėjo, kad laisvoje Lietuvoje šitaip bus pasielgta jų atžvilgiu.

Danutė ŠEPETYTĖ, Respublika.lt