Ukrainos karo prasmė

Karas - vienas iš dažniausiai pastaruoju metu girdimų žodžių.

Tvyro pasiruošimo kažkokiam karui nuotaika, kalbančios politikų galvos gąsdina visokiomis grėsmėmis iš nedraugiškų teroristinių valstybių, reiškia susirūpinimą menka šalies gynyba ir ragina didinti finansavimą šalies gynybai. O jeigu kas nors suabejoja kalbančiomis galvomis, tam tuojau pat parodoma Ukrainos vėliava su potekste: žiūrėk, tie įžūlūs rusai jau visai šalia... Vos prieš dvidešimtį metų išsivadavusiai iš Sovietų sąjungos šaliai žiniasklaida bruka vis dar stiprų vaizdą tarsi, rusas yra girtas, amoralus okupantas, teroristas ar dar koks velnias, bet tikrai ne žmogus.Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad labai dažnai Rusija apibūdinama kaip teroristus remianti šalis. Atkreipkime dėmesį į tai, kad teroristus remiančios šalys buvo Afganistanas, Irakas, Iranas, Libija. Dabar tai tiesiog valstybės su didele betvarke ir be jokios valdžios viduje. Dabar gi tokia pasirodo yra Rusija, o mano kaimynė Zinaida Konstantinovna pasirodo laisvalaikiu remia teroristus. Tikriausiai mezga jiems kojines ir juodas kaukes. Jeigu išdrįsiu pasakyti garsiai, kad mano kaimynė Zinaida Konstantinovna yra geras žmogus - tuojau pat būsiu apkaltintas tėvynės išdavimu ir parsidavimu okupantams.

Paradoksas, bet kiek teko sutikti rusų - visi buvo adekvatūs, protingi, mąstantys ir nuoširdūs žmonės. Taip pat ir mano kaimynė Zinaida, nepaisant to, kad per visą savo gyvenimą taip ir neišmoko lietuvių kalbos. Nieko keisto, mūsų kalba viena iš sudėtingiausių, ir ne kiekvienam įkandama. Juolab rusų mužikams.

Tačiau grįžkim prie karo. Visų pirma - tai kas yra karas? Lietuvių kalbos žodyne sąvoka karas apibrėžiamas kaip "ginkluotas konfliktas tarp valstybių ar visuomenės dalių." Taigi, reiškia, kad būtina dvi ar daugiau valstybių arba visuomenės dalių ir būtini ginklai, kuriais šalys spręstų savo nesutariamą klausimą.

Antras būtinas dalykas tai konflikto, arba mūsų vadinamo karo motyvas. Karas dažniausiai turi šiuos motyvus: teritorijų išplėtimas, valdžios įtvirtinimas arba suverenitetas, išteklių užtikrinimas, ideologija. Vienaip ar kitaip pagrindinis karo motyvas visada išlieka išteklių užtikrinimas ir valdžios įtvirtinimas. Išplečiama teritorija padidina turimą populiaciją ir reikalingų išteklių gavybos apimtis. Plačiąja prasme šis principas galiojo visada. Svarbu identifikuoti kas yra tie ištekliai?

Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Adolfas Hitleris įtikinėjo, jog Vokietijai būtina išplėsti savo teritoriją ir "užtikrinti gyvybinę erdvę". Ukraina - buvo reikalinga kaip maisto tiekėja, Rumunija kaip naftos ir pan.

Kas vyksta dabar? Tarkim Irako karas prasidėjo nuo plačios informacinės kampanijos apie masinio naikinimo ginklus kuriuos valdo neprognozuojamas Irako diktatorius Sadamas Huseinas. Pasibaigus karinei kampanijai ir sunaikinus visą Huseino aplinką paaiškėjo, kad Irakas neturi jokio masinio ginklo. Klausimas kam atiteko Irako nafta? Tarkim Šiaurės Korėja taip pat turi masinio naikinimo ginklą ir atvirais pareiškimais grasina Vakarų pasauliui, tačiau jokios koalicinės pajėgos nesirengia nuversti Kim Jong-Uno. Kodėl? Todėl, kad viskas turi savo kainą. Karas kainuoja brangiai, o idėjinis karas neatsiperka. Šiaurės Korėja neturi nieko vertingo, dėl ko apsimokėtų reaguoti į jos lyderių agresyvius pareiškimus. Be to, kodėl jis staiga nutilo? Dar visai neseniai kone kiekvieną dieną Lietuvos žiniasklaida pateikdavo kažką naujo apie Šiaurės Korėją, o dabar ėmė ir viskas dingo...

Taigi, nesunku suprasti, kad teritorijos praplėtimas jėga užtikrina didesnius resursus. Didesni resursai užtikrina didesnes pramonės apimtis, gaminama daugiau produktų. Tai kelia naujas problemas: kas tuos produktus suvartos? Taigi, neužtenka užkariauti teritoriją ir padidinti resursus, reikalinga rinka, tai yra gyvų žmonių masė, galinti pirkti ir vartoti.

Šie pagrindiniai principai leidžia augti valstybių, dalyvaujančių kare, ekonomikai. Su sąlyga, kad karas bus laimėtas. Štai čia iškyla rizika: kaip išvengti pralaimėjimo?

Vienas iš būdų tai didinti ginklų gamybos apimtis. Tokiu atveju dalis pramonės veikia vien tam, kad šoviniai patrankų sviediniai būtų tiesiog šaudomi.

Kitaip tariant, įprastas vartojimo modelis veikia tokiu principu: gamink - parduok - pirk - vartok. Šiuo atveju šokoladas yra valgomas, bet žmogus nesuvalgys daugiau šokolado negu jis gali suvalgyti, tai reiškia šokolado vartojimas yra ribotas. O štai patrankų sviedinius galima šaudyti į orą neribotomis apimtimis. Karas, nepaisant to kas laimės, o kas ne yra ekonomiškai naudingas ginklų gamintojams.

Valstybių išlaidos gynybai mlrd. JAV dolerių 2011 m.

Ginklų gamybos apimtys pasaulyje kasmet didėja. 2004 metais oficialiai buvo eksportuota ginklų už 44 milijardus JAV dolerių. 2013 metais ši suma jau pasiekė 70 milijardų JAV dolerių. Viso pagaminta dar daugiau. Štai Rusija, kaip viena iš didžiausių ginklų eksportuotojų 2004 metais šalies gynybai skyrė 18 milijardų JAV dolerių. Tais pačiais metais JAV nacionaliniam saugumui skiria apie 500 milijardų dolerių. Palyginimui 2013 metais JAV gynybos biudžetas jau viršijo 700 milijardų dolerių. 2014 metų Rusijos finansavimas šalies gynybai jau siekė 90 milijardų JAV dolerių. Turime atskirti, kad išlaidas gynybai sudaro daugybė sudedamųjų dalių (administracinės išlaidos, esamos ginkluotės išlaikymas, vykdomos karinės ir žvalgybos operacijos...) ir tik viena iš jų yra naujų ginklų pirkimas. O štai ginklų eksportas apibrėžiamas tink naujai pagamintų ginklų pardavimu. Sutinku, kad mano pateikiami skaičiai yra apytiksliai, tačiau išlieka faktas, kad pastaraisiais metais ginklų gamybos ir pardavimų apimtys didėja, o valstybių išlaidos gynybai - didėja. Laisvosios rinkos logika diktuoja nuolatinio augimo tendencijas. Iš to galima spręsti, kad didieji ginklų gamintojai dės visas pastangas, kad jų gamybos apimtys nemažėtų. Taigi, kyla klausimas kur, kada ir kaip visa ta ginkluotė bus panaudota? Vienintelis kelias išlaikyti gamybos ir vartojimo apimtis - karinis konfliktas. Karas bet kokia kaina. Užtenka radikalų gaujai duoti keletą automatų ir raketų, ir tai bus puiki proga pradėti plataus mąsto karinę operaciją. Visai panašiai kaip ir sūrio degustacija prekybos centre.

O dabar pabandykime į šį ekonominį reiškinį pažvelgti kitu kampu.

1. Jeigu, karinio konflikto tikslas resursai ir ekonominė nauda, tada kodėl karo reikmėms panaudojama milžiniški kiekiai tų pačių resursų ir energijos?

2. Kiekvieno karo pradžioje vyksta informacinės kampanijos kurių metu deklaruojama kova už demokratines vertybes ir žmogaus teises. Jeigu pagrindinė žmogaus teisė yra gyvybė, tai kodėl karo metu žudomi žmonės. Pagal šią logiką, negali būti pateisinamas nei vieno žmogaus mirtis.

Žmogaus gyvybė ir rinkos logika turi savo paradoksą: nepaisant to, kad žmogaus gyvybė rinkos kaina yra neįkainuojama jo gyvybės atėmimas - įkainuojamas bet kuria pasaulio valiuta. Tarkim JAV operacija Irake 2003-2011 metais kainavo apie 750 milijardų dolerių. Nužudytų Irakiečių skaičius apie 165 tūkstančiai. iš jų apie 126 tūkstančiai žuvusių buvo moterys, vaikai, seniai ir šiaip su Sadamo Huseino režimu nieko bendro neturintys žmonės. Taigi išlaidas padalinę iš aukų skaičiaus gausime kainą JAV doleriais, kurią JAV sumokėjo už irakiečių gyvybes. O dabar jeigu netingite, paskaičiuokite patys ir atsakykite, jūsų gyvybė kainuoja daugiau ar mažiau negu irakiečio? Ar jums užtektų tos pinigų sumos, kad jūs nužudytumėte irakiečių šeimą?

3. Strateginio valdymo mokslas aiškiai apibrėžia, kad sunkiausiai nukopijuojamas konkurencinis pranašumas yra žinios ir gebėjimai. Taigi jeigu karo tikslas yra įtvirtinti valdžios dominavimą, tai kodėl pasirenkamas archajiškas metodas? Išlaidas gynybai skirkime mokymui ir po dvidešimties metų mes išspręsime visas problemas. Jeigu mokyklose vaikai būtų mokomi logikos, ilgainiui jie išmoktų atskirti faktus nuo prielaidų. Vos pabandžius sudėlioti faktus ir prielaidas šiuolaikiniame informaciniame sraute, pamatome, kad didžioji dalis informacijos yra beprasmis žodžių kratinys. Žmonės taptų atsparūs reklamai ir nepakantūs smurtui. Jeigu žmonės supras priežasties ir pasekmės dėsnius jie neleis, kad kas nors jais manipuliuotų. Žmonės nepasiduos isterikų ministrų klyksmui neva tai blogis jau už durų. Žinios yra vienintelis dalykas kurio neįmanoma sunaikinti jokiu ginklu. Mes turime didesnių problemų negu ekonomika ir valstybės kredito balansas. Mus supa neišsemiama energija - saulė ir vėjas, tik mes nemokame jos panaudoti. Vietoj neribotos saulės energijos, mes kaip ir viduramžiais deginame anglis ir naftą. Investuokime į žinias ir po pusšimčio metų žmonės sukurs naujas energijos rūšis. Jiems nereikės rūpintis energijos trūkumu. Kaip mes ateityje dirbsime žemę ir kaip užauginsime maistą jeigu dabar teršiame aplinką įvairiomis cheminėmis atliekomis? Kaip atgaivinsime vandenynus kuriuose beprotiškai mažėja žuvies?

Mes sprendžiame kaip gyvens mūsų vaikai. Ar jie gyvens nuolatinėje baimėje ir neapykantoje, kaip dabar gyvename mes, ar jie jausis saugūs, žinodami, kad kaimynas musulmonas, rusas, žydas ir palestinietis yra geri, draugiški ir kūrybingi žmonės.

Jeigu mes deklaruojame, kad esame pažangos ir žinių visuomenė, tai mes privalome surasti naujus būdus kaip spręsti tarpusavio nesutarimus. Tačiau tam turime padėti ginklus į šalį. Nesutarimų sprendimas ginklu yra neveiksmingas. Jis atneša nereikalingas aukas ir keršto krauju užtemdo akis aukų artimiesiems.

"Akis už akį ir pasaulis taps aklas" M. Gandhi.

Pabaigai paklausite, kokia gi dabartinio Ukrainos karo prasmė? Atsakysiu: kaip ir visų kitų karų - jokios prasmės! Tai įrodysiu panaudodamas logiką, o tiksliau faktus ir prielaidas.

1. Faktas - nužudyta daugiau kaip tūkstantis žmonių. Jaunų žmonių kurie galėjo dirbti žemę, vaikų - kurie galėjo tapti didžiais mokslininkais, senių - kurie galėjo tiesiog ramiai gyventi...

2. Faktas - šalyje pasėta nesantaika tarp ilgus metus kartu gyvenusių etninių grupių.

3. Faktas - tarp žmonių tvyro baimės ir neapykantos emocijos.

4. Faktas - ekonominė ir socialinė padėtis destabilizuota.

Kas dėl to kaltas? Įvardijus vieną šalį, nepaisant kuri tai būtų šalis, bus viso labo prielaida paremta argumentais ir atremtos kontra argumentais, bei emocijomis patinka - nepatinka.

Faktas, kad kaltos visos šalys, kurios vietoj to, kad skatintų padėti ginklus ir ieškoti taikaus sprendimo - skatino ir toliau skatina kovoti, tai yra žudyti. Dar vienas faktas: visos konfliktą kurstančios šalys skatino žmones kovoti už laisvę. Už laisvę kovojo Maidano aktyvistai. Už laisvę kovoja ir Donecko separatistai. Visi kovoja už laisvę, tačiau kas yra toji laisvė? Jeigu laisvu tampama tik nužudžius visus priešus ir jų vaikus - tai ko verta tokia laisvė?

Faktas tai, kad kas vyksta dabar, buvo lengvai numatoma dar prieš metus remiantis priežasties ir pasekmės dėsniu. Nereikia būti dideliu specialistu, jog suprastum, kad Maidano akcijos, kaip ir Donbaso kovotojų palaikymas, sulauks didelio pasipriešinimo iš kitaip manančių ukrainiečių. Nėra prasmės kuri pusė palaikoma, pats faktas, kad palaikoma viena pusė neskatina ieškoti problemos sprendimo, bet skatina tęsti kovą ir tėra laiko klausimas kada visa tai peraugs į smurtinį konfliktą. Nei viena šalis nepasinaudojo galimybe paraginti skelbti besąlygines paliaubas ir susodinti visas puses prie derybų stalo. Derėtis mėnesį, du tris keturis, o jeigu reikės ir metus. Tuo laiku kol vyks derybos - nebus žudoma moterys, vaikai ir seniai, nebus griaunami namai, vaikai galės eiti į mokyklą, ūkininkai rūpintis savo fermomis, o biznieriai pardavinėti visokius rakandus. Ilgos ir varginančios derybos bet kuriuo atveju bus geriau negu gausus ir greitas bombų mėtymas. Demokratijos principas yra diskusija ir kompromisai. Taip, tai sudėtingas ir sunkus darbas, tačiau tik taip išvengiama beprasmio žudymo.

Rodos viskas paprasta ir suprantama, tačiau kodėl demokratines vertybes ginančios šalys nesinaudojo ir nesinaudoja demokratiniais metodais, bet tik dar labiau gilina konfliktą? Kodėl demokratinių šalių politikai, vietoj raginimų paskelbti besąlygines paliaubas ir nutraukti žudymus isteriškai svaido kaltinimus ir grasina naujomis sankcijomis?