Trys raidės, temdančios protą

Mūsiškių išvarymą apsipirkti į Latviją nors iš dalies galima pateisinti (akcizo padidinimo tikslas - sumažinti svaigalų vartojimą, nors, atrodo, kad jis iš anksto pasmerktas žlugti), o išvarymas į Lenkiją neturi jokio pateisinimo. Kodėl? Nes Lenkijoje įprastas PVM tarifas - 23 proc., mėsai, pienui bei neperdirbtiems maisto produktams - 5 proc., kitiems produktams - 8 proc. O pas mus perkantys visus minėtus produktus susimoka 21 proc. PVM. Tad ko stebimės, kad tautiečiai vyksta pas kaimynus ir palieka savo pinigus ten? Gal geriau bent jau 5 ar 8 proc. PVM įplauktų į Lietuvos biudžetą negu visai nieko?

Buvusi finansų ministrė Ingrida Šimonytė tvirtina, kad net vartojimas sumažinus PVM nepadidės, nes žmogus atpigus duonai nepradės jos kasdien suvalgyti po tris kepalus. Taip, žmogus nepradės pirkti po tris kepalus dienai. Tačiau išleidus mažiau pinigų vienam kepalui, miltams, cukrui ar kitiems produktams, kuriems siūlomas PVM tarifo sumažinimas, žmogui liks pinigų ir agurkui prie duonos. Ar paprastas Lietuvos žmogus to nenusipelno?

Verslininkai aiškina, kad išlaikyti konkurenciją su kaimynių šalių verslu, ypač su Lenkijos, kur PVM būtiniausiems maisto produktams jau seniai yra 5 proc., įmanoma tik vienu būdu: nedidinant žmonėms algų ir nepriimant naujų darbuotojų. O su dėl sumažinto PVM atpigusia produkcija verslininkai galėtų konkuruoti tarptautinėje rinkoje, didinti algas darbuotojams, tada žmonės gyventų geriau, daugiau pirktų kitų, ne maisto, prekių, išjudintų kitus ekonomikos sektorius. O ir PVM dalis, negauta už maistą, papildytų Lietuvos biudžetą mokant PVM už ne maisto produktus.

Pagrindinis politikų, nenorinčių įteisinti PVM lengvatų maistui, argumentas - jis neatpigtų, tik padidintų prekybininkų pelnus. Ir nuolat nurodomas jau klasikinis tapęs pavyzdys: 2011 m. nuo 21 iki 9 proc. numažinus PVM apgyvendinimo paslaugoms, jų kaina per vienus metus (2011 m. gruodį, palyginti su 2010 m. gruodžiu) padidėjo 4,1 proc., todėl lengvata panaikinta kaip nepasiteisinusi. Nuo 2015 m. PVM dar kartą sumažintas, o paslaugų kainos dėl to padidėjo 3,4 proc. Taip, tokie yra tikri faktai, juos patvirtina ir Statistikos departamentas, tačiau tai vienintelis atvejis, kai PVM lengvatos nepasiteisino. Be to, keista, kad siekta atpiginti tas paslaugas, kuriomis iš esmės naudojasi tik užsieniečiai. Kažkaip sunku patikėti, kad jie į Lietuvą nevažiuotų tik todėl, kad viešbučio kambarys kainuotų keliais eurais brangiau. Vargu ar turistauja tie, kurie skaičiuoja kiekvieną eurą.

O štai dėl savų kažkodėl nesistengiama, nors pasinaudojusiems PVM lengvata pelnui didinti galima taikyti įvairias sankcijas. Pavyzdžiui, procento baudą nuo metinės apyvartos. O kad mūsiškiams reikia valstybės dėmesio, vėl iliustruosiu skaičiais. Ne tik tais, kurie rodo, kad žemiau skurdo ribos gyvena per ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų.

ES statistikos agentūra „Eurostat“ paskelbė, kad pagal vienos valandos darbo sąnaudas (sąnaudas sudaro darbdavio mokama alga, premijos ir kiti paskatinimai), kurios pas mus sudaro vos 7,5 euro, Lietuva lenkia tik Bulgariją bei Rumuniją. Tuo metu ES vidurkis yra apie 25 eurai, euro zonos - apie 30 eurų. O maisto produktų kainų vidurkiu mes neatsiliekame nuo ES vidurkio ir lenkiame tą pačią Lenkiją, kur darbo sąnaudos didesnės kone ketvirtadaliu. Manau, kad papildomų komentarų čia nebereikia.

Beje, ir premjeras Saulius Skvernelis prisipažino anksčiau apsipirkinėdavęs Lenkijoje. Vadinasi, žino, kad ten gerokai pigiau.

Gitana MARKOVIČIENĖ, ekonomistė