Testamentai ir gražus gyvenimas saulėlydyje - tabu?

Idėja

Lietuvoje nėra įprasta rašyti testamentus. Pirmiausia tai lemia psichologinės priežastys ir tokių tradicijų nebuvimas - aptarinėti, kas bus mirties atveju ir tam ruoštis iš anksto mūsų visuomenei nepriimtina.

Tačiau atmetus moralinius ir dvasinius dalykus, tokiais liūdnais momentais visuomet atsiranda ir daugybė materialinių reikalų, kuriuos vienaip ar kitaip būtina sutvarkyti. O tai gali būti labai keblu, jei žmogus nėra pasirūpinęs surašyti testamento ir jame išreikšti savo valią.

Apklausti kelių notarų kontorų darbuotojai teigė, kad testamentais rūpinasi itin nedaug žmonių. Dažniau tai daro vyresnio amžiaus didesniuose miestuose gyvenantys žmonės, bet kad testamentų užsuktų surašyti jauni lietuviai - retenybė. Neretai dėl to tenka stebėti ypač nemalonius vaizdus, kai velionio dar nepaguldžius į karstą prasideda artimųjų ir giminaičių rietenos dėl mirusiojo užgyvento turto, kurio likimas nėra nulemtas mirusiojo valia.

Pavyzdžiui, Skandinavijos kraštuose teko įsitikinti, jog čia testamentais pradedama rūpintis vos sulaukus pilnametystės. Nors dar kokio nors didelio turto jaunuolis nėra sukaupęs, jis jau skuba pareikšti savo valią, tarkim, ką įpareigoja prižiūrėti savo mylimą šunį, jei kokiam greitkelyje lėkdamas motociklu, neduok Dieve, užsimuštų.

Tokius pasvarstymus skandinavai priima labai natūraliai ir nepaiso prietarų, esą taip jie galį prisišaukti nelaimę - vien todėl, kad pasirūpino testamentu.

Per gyvenimą tie testamentai, žinoma, perrašomi pagal besikeičiančias turtines aplinkybes. Bet, kaip teigia patys skandinavai, jie nežino tokių atvejų, kad kuris nors suaugęs žmogus nebūtų surašęs testamento.

Kita vertus, be to, kad Lietuvoje neegzistuojanti tradicija pasirūpinti savo turtu net ir po mirties neretai jau prie karsto lemia velionio giminaičių "kovas", testamentų klausimas ypač aktualus dar ir dėl to, kad mūsų visuomenėje gausėja vienišų žmonių.

Neretai tokie vienišiai netgi neturi kam testamentu palikti dažniausiai vienintelės vertybės - buto, tą ką jau kalbėti apie tai, kas jiems padės išgyventi gyvenimo saulėlydį.

Perspektyva keltis į senelių namus mūsų šalyje, kol joje socialinių garantijų sistema nėra sustyguota, atgrasi jau vien todėl, kad pasitaiko nesąžiningų socialinių darbuotojų, neretai pasinaudojančių vienišų senų ar neįgalių žmonių juridinių žinių stoka ir labai sėkmingai užvaldo jų turtą. Apie tokius atvejus įvairių istorijų papasakoti galėtų kiekvienas mūsų.

Užtat užsienyje teko girdėti apie, atrodytų, labai paprastą dalyką, kuris būtų priimtinas daugeliui net ir ne vienišių.

Jeigu per gyvenimą žmogus yra sukaupęs šiokį tokį turtą (namas, butas ir pan.), jis eina į banką ir siūlo sudaryti sutartį, pagal kurią tą turtą paskiria bankui, o šis, atsižvelgdamas į turto vertę, įsipareigoja mokėti jam iki gyvos galvos rentą kasdieniams poreikiams tenkinti.

Ar tokių projektų - bent jau užuomazgų - yra ir pas mus, teiravomės dviejų šalies komercinių bankų Klaipėdos filialų valdytojų Vytauto Adomaičio ir Erdvilio Gerazimo.

V. Adomaitis tokį "idealų modelį" įvertino labai trumpai: "Tokio projekto nėra ir niekada nebus, nes bankas nėra lombardas".

E. Gerazimas idėją sutiko panašiai: "Tokios sutartys nėra klasikinio banko verslas". Pasak jo, tai yra socialiniai dalykai, kuriais turėtų rūpintis pirmiausia valstybės institucijos, o ne privačios struktūros. Bet jis neatmetė galimybės, kad ateityje ir tokie projektai gali būti svarstomi.

Tiesa, prieš kelerius metus Klaipėdoje viena draudimo kompanija savo klientams siūlė panašų "idealų modelį". Jos vadovas tuomet teigė, kad norinčiųjų ja pasinaudoti buvo, nors ir ne šimtais.

Kompanija pagal sutartį buvo įsipareigojusi mokėti komunalinius mokesčius, netgi nedideles sumas smulkioms išlaidoms. Už visą šį išlaikymą žmogus po savo mirties buvo įsipareigojęs kompanijai palikti butą. Deja, šiandien pasiteirauti, kuo viskas baigėsi, neturime ko, nes tos draudimo kompanijos tiesiog nebėra...

Kitos draudimo kompanijos rinkodaros vadovas pranešė, kad tokios verslo rūšies bendrovė neplėtoja ir bent jau artimiausiu metu to nedarys.

O štai vienos uostamiesčio nekilnojamojo turto agentūros vadovas Algimantas Bružas pirmiausiai akcentavo, kad jokiu būdu nepatartų žmonėms sudarinėti tokias sutartis tol, kol valstybiškai nėra reglamentuota agentūrų veikla.

Paklaustas, ar pasitaiko žmonių, kurie norėtų sudaryti panašias sutartis su jo agentūra, A. Bružas sakė tokių kreipimųsi sulaukęs, tačiau jis rekomendavo verčiau pasirinkti giminaičius ar šiaip žmones, kuriais pasitiki, ir sudaryti sutartis dėl būsto perleidimo su išlaikymu iki gyvos galvos. Tačiau ir tokios sutartys esančios pavojingos, nes jomis gali pasinaudoti piktavaliai ir nesąžiningi žmonės.

Tad, ką daryti vienišiems žmonėms, turintiems turto, bet neturintiems šalia artimųjų?

Daugelis kalbintų žmonių įsitikinę, kad panašūs modeliai išties yra reikalingi ir netgi perspektyvūs. Tačiau tuo turėtų rūpintis valstybė, nes tikėtis, jog socialiniais reikalais užsiims privačios struktūros, neverta. Tad, jeigu iš tiesų Lietuvoje atsirastų daug žmonių, kurie pageidautų savo gyvenimus senatvėje palengvinti panašiais būdais, jiems tektų paspausti savo rinktus Seimo narius priimti atitinkamus įstatymus, o valdininkus - juos įgyvendinti.

Gražina JUODYTĖ