Teisutis Matulevičius: Karas baigėsi vakar (5)

Tačiau, stebint visas septynias spektaklio scenas, akys nejučia užkliūdavo už "dekoracijų", t. y. aplinkos, kur kažkada buvo šventyklos, o dabar štai vyko vaidinimas. Vaizdas, švelniai sakant, kartais kėlė šiurpą.

Pirmoji mintis, šovusi į galvą, buvo - Dieve mano, kokį miestą mes rodome svečiams! Vėliau atitokęs pagalvojau, nejaugi tvarkytis ir gražintis turime tik dėl turistų, o šiaip galime gyventi kaip paršai.

Ir tikrai, argi smagu eiti į Senąjį turgų apsipirkti mirusia Skerdėjų gatve,ar malonu atėjus į kirpyklą senamiesčio centre, Pilies gatvėje, per langą žiūrėti į pašiauštą ir prišniaukštą dykrą, ar gera pietauti kinų restorane šalia Jono kalnelio ir per langą regėti griūvantį paveldą?

Taip pat nėra smagu lankytis parodose Kultūrų komunikacijų centre ar Mažosios Lietuvos istorijos muziejuje, kai už langų išrausta ir palikta dirvonuoti laukymė su visais jai priklausančiais atributais: griūvančia tvora, piktžolėmis, šiukšlėmis, draiskanomis, purvu, uodais...

Ir visa tai tik už kelių žingsnių nuo Teatro aikštės!

Ekskursija su aktoriais sukėlė daug minčių. Akivaizdu, kad senamiestis apleistas, kad jame nesimato šeimininko rankos, kad jį būtina tvarkyti jau vien dėl to, kad tai mūsų miesto vizitinė kortelė.

Juk kruiziniais laivais ir kitais būdais į miestą atvyksta svečiai ne miegamųjų rajonų pasižiūrėti, jie visoje Europoje vienodi, o pasižvalgyti po senamiestį.

Deja, jau kuris laikas jie mieliau renkasi ekskursijas į Kuršių neriją, Palangą, Mosėdį...

Kodėl? Atsakymas paprastas - tokių kaip Klaipėdos senamiesčių Europoje tūkstančiai. Tik ten jie nepriekaištingai sutvarkyti, iššluoti, sušukuoti ir dar iškvepinti.

Būkime teisingi bent sau - ar kam nors įdomu žiūrėti į griuvenas, niūrius fasadus, bala žino kam paklotą gatvių grindinį?

Juk keliautojai, ypač moterys, atsisako lipti iš autobusų ir bent kažkiek paėjėti per mūsų taip dievinamą grindinį. Nepatogu, o senyvo amžiaus žmonėms ir pavojinga.

Tačiau vėl apie svečius! O kaip ten jaučiasi mūsų žmonės, turintys judėjimo negalią, mamos su mažais vaikais vežimėliuose, pagaliau seni, ligoti žmonės?

Netvarkos, apsileidimo, paprasto atidumo žmonėms per akis. O juk reikia nedaug, juoba kad pinigų senamiesčiui tvarkyti yra.

Suprantama, daug šeimininkų, daug biurokratijos, kitokios painiavos, bet ar kas kada nors bandė atrišti tą Gordijo mazgą?

Sutvarkyti visiems fasadams, kiemams, griuvenoms pinigų niekada neužteks, juoba kad dauguma namų nėra Savivaldybės nuosavybė.

Bet nesiblaškant sutvarkius vieną, du pastatus atsibus gyventojai iš aplinkinių namų, pradės tvarkytis, juk niekas nenori atrodyti prasčiau už kaimyną.

Savo pavyzdžiu galiu paliudyti, kaip dar jaunystėje kolektyviniame sode su žmona nusipirkome apleistą sklypą ir jį sutvarkėme, išgražinome.

Ir įvyko stebuklas - niekieno neraginami kaimynai per porą metų taip pasitempė, taip iškuopė šiukšlynus, išgriovė visokias pašiūres, kad pradėjome laimėti kolektyvinių sodų grožio konkursus.

Tiesa, ne kiekvienais metais, nes mūsų pavyzdys užkrėtė ir kitus, tad norint laimėti stengtis jau reikėjo mums.

Suprantama, mieste kitos problemos, čia ir savininkų statusai kitokie, ir įstatymai labiau spaudžia, o ir finansinės sąnaudos daug didesnės. Tačiau kai regi, kad dešimtmečiais niekas nejuda į priekį, bet labai greitai rieda atgal, darosi nejauku ir gėda.

Nesakau, kad "reikia kažką daryti", sakau - reikia sutvarkyti senamiestį! Ir šito reikalo, kaip iki šiol, negalima patikėti dviem valdininkams, jau tris dešimtmečius į senamiestį žiūrintiems kaip į savo daržinę.

Visų pirma, reikia "įkinkyti" visus mieste išrinktus Seimo narius, juk jie turi rūpintis ne tik savo partijų reitingais, bet privalo vykdyti ir rinkimų pažadus, t. y. siūlyti priimti įstatymus, suteikiančius savivaldybėms didesnes galimybes tvarkyti visą turtą, esantį jos teritorijoje, neleisti savininkams, nesvarbu, kas jie tokie, dešimtmečiais pūdyti įsigytų pastatų ir numatyti griežtą atsakomybę už netvarką ir nepriežiūrą, pagaliau aiškiai apibrėžti, kas yra valstybės saugomas objektas, kaip ir kiek laiko jis turi būti saugomas.

Tačiau, kad ir kas būtų, tvarkytis reikia jau šiandien.

Jei tik žiūrėsime, kaip miestas griūva, ir pirštais baksnosime į prastus įstatymus, krizes, lėšų trūkumą, netobulus aukcionus, nesukalbamus savininkus, žiūrėk, iš senamiesčio liks tik krūva plytgalių.

Skaitantiems galėjo susidaryti įspūdis, kad esu iš tų, kurie nemyli Klaipėdos ir mato mieste tik pilkas ir juodas spalvas.

Čia mano senelių ir tėvų miestas, čia gimė mano vaikai ir mes visi didžiuojamės esą klaipėdiečiai, didžiuojamės gyveną mieste prie jūros, mieste, kuris kažkada buvo Prūsijos sostinė, kuriame gyveno karaliai, kur iki šiol veikia seniausias Lietuvoje Dramos teatras, kuriame kažkada dirigavo didysis Richardas Vagneris, mieste, kuris daug amžių buvo gardžiausias kąsnelis visokiems diktatoriams, užkariautojams ir "išvaduotojams".

Jie griovė - nesugriovė, šį tą paliko ir mums.

Ką darysime? Ar ir toliau taip, kaip dabar "saugodami", naikinsime, ar vis dėlto sutvarkysime viską, kas dar liko ir ko nespėjo sunaikinti laikas.

Būtent sutvarkyti, ir tai visiškai įmanoma padaryti! Tik reikia daryti. Daugelis skaičiusiųjų ankstesnes "Karas baigėsi vakar" publikacijas ir žiūrėję jas iliustruojančias nuotraukas tikriausiai prisiminė tai, ką seniai buvo užmiršę.

Bet ar prisiminę pasikeitė? Man rašę ir skambinę sakė, kad taip!

Tik mylėdami ir didžiuodamiesi nieko nepakeisime, geriau mažiau meilės ir pasipūtimo - daugiau darbų, daugiau permainų.

Prieš rašydamas šį straipsnį, ilgai važinėjau po miestą, vaikščiojau pėsčiomis, kol šiaip taip pavyko nufotografuoti keletą kadrų, kurie mums gėdos tikrai nedaro.

O jei taip būtų visur! Gal neilgai trukus taip ir bus, juk laikas nestovi vietoje, keičiamės ir mes patys tikėdami, kad po niūrių, vėjuotų ir liūdnų dienų būtinai ateis didžiosios metų šventės.

Su artėjančia Kristaus gimimo diena, su šv. Kalėdomis ir netrukus į duris pasibelsiančiais 2020 metais!