Tarp moralės ir nusikaltimo

Bet grįžkime prie temos. Yra bent dvi skirtingos, kartais ir priešingos sąmonės ir veiklos sritys – teisė ir moralė. Nusikaltimo sąvoka naudojama abiejose, tačiau jų turinys ir dar daug kas skiriasi. Šnekamojoje kalboje to nematyti, todėl ir kyla painiava. Taigi, moralė skiriasi nuo teisės, jos pagrindinis ginklas arba poveikio priemonė yra visuomenės nuomonė arba pasmerkimas. O už įstatymo pažeidimus gresia kalėjimas ar net mirtis, tiesa, tik kai kuriose šalyse dabar...

Taigi, turime moralinius nuostatus arba įstatymus. Jie, tiesa, nerašomi, tačiau kai kad ima ir pasimato. Bene žinomiausi europiečiams yra dekalogas, kur keli punktai skirti grynai moraliniams reikalavimams. Tai 5,7 bei 10 įsakymai savo pradinėje versijoje (Išėjimo knygoje). Pavyzdžiui: „Nesvetimausi“ arba „Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui“. Nesigilinsiu, kas svarbiau, jautis ar asilas, vergas ar vergė, bet tai yra moraliniai reikalavimai. Taigi, svetimauti tapo labai svarbiu reiškiniu paskutines kelias savaites JAV ir Lietuvoje.

Dabar apie esmę. Nusikaltimu pernelyg dažnai vadinami visai nereikšmingi dalykai, o svarbūs tarsi atmetami. Kaip tik taip atsitiko su priekabiavimu. Pradėsiu tuo, kad patyčios irgi yra priekabiavimo būdas. Tiesa, kol kas beveik nebaudžiamas, o televizijose net toleruojamas. O ir spaudoje gyventojų išvadinimas runkeliais ar žurnalistų – šunauja, yra lyg ir gero politinio tono ženklas. Taigi, svarbu matyti tas ribas, kai šmaikštūs pajuokavimai peržengia ribas ir tampa savo priešybe, t.y. patyčiomis ar šiaip nesąmonėmis. Deja ribos nustatymas yra ne tik intelekto, bet ir visuomenės požiūrio dalykas. Moralė yra esamos visuomenės, tai reiškia čia ir dabar. Ieškoti normalumo aplamai – beviltiškas dalykas. Moraliniai dalykai nevienodi nei geografiškai, nei istoriškai. Tai kas buvo norma vienu metu, gali tapti amoraliu dalyku ar net nusikaltimu kitu laiku ir kitoje vietoje. Pavyzdžiui, Šiaurės Kamčiatkos tautose šimtmečių šimtmečius buvo manoma, kad jei svečias lytiškai santykiauja su šeimininko žmona, tuo jis suteikia šeimininkui didelę garbę. O Polinezijoje ištekėti norinti moteris privalo turėti ne mažiau nei du vaikus. Manau, kad dabartiniai moraliniai puristai ar puristės turėtų nuo to klaikti.

Taigi, seksualinis priekabiavimas yra pastarojo šimtmečio išmislas, kurio niekas iki šiol nežinojo ir nevertino. Iš esmės tai naujadaras, kurio normos nėra tiksliai neapibrėžtos. Tiesa, juridiškai tai bandoma ne tik nurodyti, bet ir taikyti, t.y. nuteisti. Seksualinio priekabiavimo samprata numatyta Moterų ir vyrų lygių galimybių įstatyme. Jame nurodyta, kad veika turi būti užgauli, išreikšta žodžiu arba fiziniu veiksmu, ir šis elgesys turi būti seksualinio pobūdžio. Asmenį, kuris priekabiauja, su auka turi sieti darbo, tarnybinis arba kitoks priklausomumas. Už šias veikas įstatyme numatyta administracinė atsakomybė. Baudžiamasis kodeksas seksualinį priekabiavimą apibrėžia kaip vulgarų siekimą seksualinio bendravimo arba pasitenkinimo. Atsakomybė atsiranda tuomet, kai priekabiautoją ir auką sieja tarnybinis arba kitoks priklausomumas. Ši uždrausta veika priskiriama baudžiamajam nusižengimui, už kurį numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą. Noriu labai stipriai pabrėžti, kad teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, o tai reiškia, jog negalima kaltinti žiniasklaidoje žmogų padarius nusikaltimą, jei tai nepatvirtino teismas. Deja, amerikiečiai to nesilaiko, deja, mūsiškiai, irgi.

Nebesigilinkime į teisėtvarkos sritį, grįžkime prie moralinės domės. Priekabiavimas, ypač seksualinis yra bet kurios visuomenės normavimo sritis. Istoriškai Europoje šioje srityje vyravo stipriojo teisė. Stipriojo tiesiogine prasme. Taip karalienė ar karaliai turėjo „parnerius“ pagal savo norą, žinome ir „pirmosios nakties“ teisę. Tai ne tik nesivadino seksualiniu priekabiavimu, bet ir buvo pripažįstama moraliu dalyku pagal tradiciją. Kas vyko vėliai, težiūri specialistai. O dabar. XXI amžiuje, teisingiau jo pradžioje vyksta ryškių kitimų procesai. Keičiasi valstybių valdymo būdai, nušluojamos senos valdymo struktūros (senoji nomenklatūra). Taip JAV laimi iš dalies nepriklausomas kandidatas. Lietuvoje į valdžią nuolatos ateina „naujokai“. Tai liudija, kad taip vadinami tradiciniai ar senoviški valdymo būdai tapo per silpni, todėl ir pradeda išsišokti populizmas. Tokie pasikeitimai lydi ir moralę. Feminizmas, netradiciniai seksualiniai santykiai, žmogaus teisės, jų gynimas ir senosios moralės nesugebėjimas juos „įteisinti“ iššaukia ir poreikį kisti moralės normoms ir nuostatoms. Stipriojo teisę keičia žmonių lygybės principas. Visuomenės sąmonės lygyje radosi didysis konfliktas tarp senovės ir naujovių. Tiesa, istorikai rastų ne vieną tokį laiką žmonijos istorijoje, bet daugumai žmonių ir ketverių metų atminties nepakanka.

Seksualinis priekabiavimas neturi būti traktuojamas isteriškai. Ne bet kuris žvilgsnis ar prisilietimas yra priekabė. Ryškiausias požymis čia prievarta. Tiesa, ji nebūtinai fizinė. Moralinė dabar veikia stipriau už kūnišką. O ir atsakymas turėtų būti moralinis. Moralė visada remiasi savo didžiausia jėga – viešąja nuomone. Ji ir yra ta priemone, kurią galima paveikti priekabiautojus.