Taigi tos pašalpos!

Kai lankausi Lietuvos miesteliuose, man dažnai sako, o kodėl jūs neparašote apie kaimo žmogaus problemas? Gerai, o kokia didžiausia problema kaime, tada jau aš klausiu ūkininkės, kartu su vyru laikančios apie 30 melžiamų karvių ūkį. Mintyse sau galvoju – turbūt nėra darbo. „Taigi tos pašalpos“ – atsako. Per jas neįmanoma žmogaus darbui pasamdyti. Gauna tuos 350 litų, matytumėt, kokios linksmybės kaime prasideda. Iš tolo girdėt. Ir kaip tu juos tada prisišauksi dirbti? Aš, sako, daugiau mokėčiau. Valdžia sutaupytų. Bet gi nieks nenori dirbti, reziumuoja ūkininkė iš Utenos rajono.

Atsiverčiu statistiką. Šių metų sausio – rugsėjo mėnesiais Utenos rajone socialinę pašalpą gavo 3,8 procentai šio rajono gyventojų. Tai – palyginus su kitomis savivaldybėmis ir visa Lietuva – puikus rodiklis. Ir palyginus su praėjusiais metais - žymiai pagerėjęs. Yra savivaldybės – pašalpų „lyderės“, kur kas dešimtas gyventojas – pašalpos gavėjas. Lietuvoje pinigines pašalpas šiemet gavo 5 procentai arba virš 147 tūkstančių gyventojų. Tai - gerokai mažiau nei pernai, kai tokių buvo 190 tūkstančių. Bet vis dar katastrofiška, lyginant su ikikriziniu laikotarpiu, kuomet pašalpų gavėjų skaičius nesiekė nė 50 tūkstančių. Vis tik žvelgiant į bendrus skaičius, padėtis - tikrai gerėjanti. Statistika guodžia, o konkretus ūkininkas - skundžiasi. Kur nesusikalbame?

Į pagalbą atėjo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Jos duomenimis šių metų trečią ketvirtį iš visų pašalpų gavėjų – net 62,7 procentai buvo, galima sakyti, darbingi asmenys. Kone 80 tūkstančių pašalpų gavėjų yra ne vaikai, ne pensininkai ir ne neįgalūs asmenys. O tai reiškia, kad tipinis pašalpos gavėjas yra truputį kitoks, nei būtume linkę įsivaizduoti. Tai, kad daugiau nei pusė pašalpos gavėjų yra darbingi, rodo, jog tai – ne tik vargstanti daugiavaikė šeima, kurioje dirba abu tėvai, bet padalinus kelioms burnoms neišeina po valstybės remiamą sumą. Tai - ne pajamų neturintys ar labai mažą pensiją gaunantys senoliai. Štai apie kuriuos kalba ūkininkė, negalinti surasti darbininko mažiausiai savaitę po pašalpų mokėjimo dienos. Ir tada ji pasako tiesiai šviesiai – valstybė remia lodarius!

Gerai, kad dabar pašalpų skyrimą organizuoja savivaldybės, ir jos turi labai aiškų interesą mažinti pašalpininkų skaičių. Gerai, kad teikiant socialinę pašalpą gali būti reikalaujama už ją atidirbti. Gerai, kad pašalpa mažinama ilgalaikiams bedarbiams. Tik viena akivaizdu – visos šios priemonės piktybinius gyventojus iš pašalpų prigriebia nepakankamai. Paradoksalu, prigriebti sutrukdo patys ūkininkai, o juos taip verčia elgtis ne kas kita, o per dideli mokesčiai - kur suksi, kur nesuksi, daug kelių į juos veda.

Juk ne paslaptis, kad bent jau kaime net pats didžiausias piktybinis pašalpininkas kažkiek kažkur pas kažką dirba. Ir - uždirba. Tik viskas – iš kišenės į kišenę. Grynais, be mokesčių, be deklaracijų. Nes bet kokia veikla – biurokratija plius mokesčiai. O taip pat - grėsmė pašalpai ir savaitei garantuotų atostogų.

Štai taip ir sukasi poroje – šešėlis ir pašalpa, du geriausi draugai. Du rimti valstybės finansų priešai. Šešėlis – mokesčių politikos kūdikis, pašalpa – socialinės politikos kūdikis. Ūkininkė plačiąja prasme ne prie ko - tik dvi nevykusias politikas surišusioji grandis.