Atvirkščiai - gal net paaštrėjusios. "Vakarų ekspreso" nuolatiniam skaitytojui Adomui, kuriam 73 - eji, gilų įspūdį paliko aptiktas L. Donskio rašinys "Senatvės stigma jaunystės kultūroje". Labiausiai jį kliudė toks filosofo pastebėjimas: "Lietuvoje skaudžiai stinga tokio dalyko, kaip laimingos vyresnio amžiaus poros, besimėgaujančios gyvenimu kavinėse, restoranuose ir kitose viešosiose erdvėse."
Ponas Adomas paporino: "Koks gali būti mėgavimasis gyvenimu užeigose, jeigu mudu su žmona jau seniai esame sudėlioję "sumestinių pensijų" išlaidas: tiek mokesčiams už butą, tiek kompensuojamiems ir nekompensuojamiems vaistams, tiek maistui, tiek šuneliui užlaikyti, tiek už televiziją mokėti. Viskas. Kokios užeigos?"
"Kartais emigravę vaikai bando mums įsprausti kelis šimtus eurų. Neimam, nes žinom, kaip jie ten sunkiai savo gyvenimus kuria. Tai jie, Kalėdoms parskrisdami, drabužių atveža. Neturim už ką restoranuose mėgautis", - skaudžią pagyvenusių žmonių realybę klostė p. Adomas. Prisiminiau kadaise vienoje užeigoje matytą garbaus amžiaus porą. Jie gėrė tiktai kavą. Akies krašteliu juos stebėjau: "Tik nedėk cukraus į kavą",- priminė ji. Kai atsidarė užeigos durys, pūstelėjo vėjelis. Jis rūpestingai ją apgaubė megztuku: "Tave gali "sucionguoti." Man buvo taip jauku juos stebėti. Panorau tai pasakyti. Nors abejojau dėl reakcijos, bet pasakiau. Ir sužinojau beveik visą jų gyvenimo istoriją, kurią kadaise esu išklosčiusi laikraštyje. Dabar apie juos pasakysiu tik tiek, - nevengė prisipažinti dėl skurdžių pensijų.
"Mudviejų pensijos labai kuklios. Tačiau kiekvieną rytą einame išgerti kavos vis į kitą kavinę",- duetu paaiškino jie. Štai dar viena istorijėlė, kurią galima susieti su L. Donskio įžvalgomis rašinyje "Senatvės stigma jaunystės kultūroje".
O prieš kelerius metus buvau pakviesta dalyvauti restorano "De Cuba" Palangoje 10 metų įsikūrimo šventėje. Buvo tikrai linksma, nes pagalvota ir apie visokias akcijas, atrakcijas, tarp kurių buvo ir Havanos cigarų rūkymo pamokėlės. Kai su kompanionais nukurnėjau pasimokyti, vaikinukas, "dėstęs" tą meną, įvertinęs mano amžių, atsiduso ir "išdaužė": "Mano močiutė jau visai niekuo nebesidomi, nors visaip bandau ją išjudinti, kviesdamas į teatrą ar parodą. Turbūt gaučiau per marmūzę, pasiūlęs pagal taisykles surūkyti cigarą",- atsiduso jis.
Paskaičiusi Donskį manau, kad garbaus amžiaus žmonės ir patys užsibrėžia ribą - tai jau ne man, tai jauniems. Kartu nusibrėžiama ir atskirties riba nuo visų tų igrikais ir zetais žymimų kartų.
Ar jaunam žmogui bus įdomu bendrauti su močiute, seneliu, susikoncentravusiais tik į savo negalias? O labai dažnai taip nutinka. O kodėl Lietuvoje nematome garbaus amžiaus porų, maloniai bendraujančių užeigose? Nes garbaus amžiaus poros visą gyvenimą tokių įpročių neturėjo - dirbo, dirbo, dirbo, kurdami savo namus ir padėdami vaikams stotis ant kojų.
Antra vertus, kaip minėjo Adomas, pensijos yra tokios skurdžios, kad blaškytis po pasaulį, įskaitant ir Kanarus, žiemos metu tiesiog knibždėte knibždančius garbaus amžiaus švedų, vokiečių, italų porų boulinguose, diskotekose, na, ir užeigose, tiesiog nėra galimybių.
Visai nesistebėjau Kanaruose nesutikusi lietuvių porų, perkopusių 70 metų ribą. Skirtingai nuo kitų Europos šalių, netgi perkopusių 90, senjorų, besimėgaujančių gyvenimu, na, ne prūdais, bet prūdeliais, tikrai sutikau. Netgi tuomet, jei kokios Tenerifės krantinėmis riedėjo motoriniais neįgaliojo vežimėliais...
Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel. 49 34 35 darbo dienomis 10 - 13 val. arba rašyti el. laiškus adresu [email protected]
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą