Senųjų pirdžių triumfas

Ta pati muzika ir šokėjai

Net suprakaitavau nuo gaivios minties, kad pagaliau atėjo galas seniems politikieriams, gebėjusiems rūpintis tik savo ir artimųjų interesais, ir tūkstantį kartų įrodžiusiems, kad jiems tarpusavio rietenos kur kas svarbiau už valstybės interesus. Tačiau žvilgterėjęs į jau išrinktųjų į Seimą sąrašus ne tai kad nustebau – apstulbau! Apie kokį jaunimą, kokias permainas suokia politologai ir kitokie politikos žinovai, kai partijų nominantai, greitai tapsiantys Seimo nariais, Viktoro Uspaskicho terminais kalbant, beveik ištisai „seni pirdylos“? Beje, ir antrajame rinkimų ture naujų pavardžių per padidinamąjį stiklą ieškoti reikia.

Suprantama, labiausiai nepajudinama liko socialdemokratų tvirtovė. Tiesiog monolitas! 13 „naujų Seimo narių“, deja 90 proc. tos pačios pavardės - kaip prieš ketverius, aštuonerius, dešimt metų! Tik viena nauja ir jauna pavardė, nebent jaunuoliais laikysime Bronių Bradauską, Juozą Bernatonį, Algimantą Salamakiną, ir kitus metų metais trinančius Seimo kėdes! Na, bet politologai socialdemokratams valdžios nepranašauja, ko gero jie ir patys jos nelabai norės, tad žvilgtelkime į konservatorių sąrašą.

21 išrinktasis ir tik kelios naujų ir kartu jaunų žmonių pavardės. 80 proc. - senoji konservatorių gvardija su tradiciniu pasipūtimu ir visažinyste! Be viso kito ir vienmandatinėse apygardose, kaip ir socdemų atveju, savo žvaigždžių valandos laukia veikėjai iš senojo sąrašo. Tad kurioje vietoje politikos mokslininkai įžiūrėjo tą jaunųjų proveržį, man taip ir liko paslaptis Sakau gal juos paveikė jaunatviška Gabrieliaus Landsbergio figūra, o gal viską sumaišė per rinkimų vakarą konservatorių būstinėje avanscenoje išsirikiavę išskirtinai jauni veidai, savo plačiomis šypsenomis užstoję „senuosius partijos mohikanus“.

Suprantama, daugiausiai naujų veidų valstiečių ir žaliųjų sąraše. Deja, ir jų niekaip neišeina pavadinti jaunuoliais. Ko gero labiausiai tiktų dalyvis „patyrę“. Tik du nariai iš 20 savo laiku yra ragavę Seimo nario duonos. Gerai tai ar blogai, sunku pasakyti, bet viltis, kad bent jau jie turi galimybių ir galių ką nors mūsų ašarų pakalnėje pakeisti teikia šiokio tokio optimizmo.

Tuo tarpu liberalų sąjūdžio bei tvarkos ir teisingumo sąrašuose tendencijos tos pačios kaip konservatorių ir socialdemokratų. Pirmieji iš aštuonių šiaip taip išspaudė tris naujas pavardes, o antrieji iš penkių tik dvi. Taigi, galite man ant galvos kuolą tašyti, bet mūsų politikos žinovų taip godojamu jaunimu ir, ko gero, nauju mąstymu ir permainomis būsimajame Seime nekvepia nė iš tolo. Kaip ir ankščiau gros ta pati muzika ir bus šokami tie patys seni šokiai. Ir šokėjai bus tie patys!

Didysis pavojus

Kita keistokai atrodantį politologų įžvalga – pavojai, kurie gali kilti valstybei išrinkus naująjį Seimą. Didžiausia nelaimė be abejo slypi valstiečių ir žaliųjų sąjungoje, kuri tikriausiai turės Seime gausiausią frakciją, kitaip tariant galės groti pirmu smuiku. Ir ko tik apie juos neprišnekama. Klausaisi ir negali atsistebėti specialistais save laikančių žmonių tendencingumu. Ateina žemgrobiai! Reikėtų tiesiai šviesiai sakyti – nusikaltėliai, bet kad nė vienas nei už žemių grobimą, nei už kurstymą ją grobti nėra teisiamas. Tiesa, vienas iš sąrašo lyderių jos turi nepadoriai daug, tačiau ar tai reiškia, kad jis ją yra užgrobęs? Na, dar policininkai ir profesionalūs blaivininkai, taip sakant, marga publika, kuri tuojau susipyks, susimuš ir išsibėgios.

Blaivininkai taikys Naisių modelį visoje Lietuvoje, įteisins prekybos alkoholiu monopolį, profesionalų vyriausybę, iki sveiko proto sumažins aukštųjų mokyklų skaičių ir t.t.!

Ko gero ne visi jų siūlymai yra realūs, tačiau lyginant su kitų partijų nuostatomis „kovoti, didinti, mažinti, plėtoti, priartinti prie žmogaus, siekti skaidrumo, kovoti su korupcija, atsigręžti į žmogų etc.“, suteikia žmonėms bent šiokią tokią viltį ir perspektyvą, kad vis tik kas nors pakryps į gerąją pusę.

Ir iš tiesų, ar jau būtų toks didelis žingsnis atgal, jei valstybė pradėtų kontroliuoti alkoholio prekybą, steigtų specialias parduotuves. Ar smuktų mūsų aukštojo mokslo lygis, jeigu universitetai nekariautų dėl krepšelių, o pradėtų ruošti valstybei reikalingus specialistus? Pagaliau ar Lietuvą ištiktų koma, jei ministerijoms pradėtų vadovauti ne politikai, bet specialistai? Sutikite, kad nerimtai atrodo, kai pvz. Sveikatos apsaugos ministerijai jau daug metų vadovauja politikai sunkiai skiriantys laparoskopą nuo klizmos. Juk taip nesunku suformavus koaliciją ir susitarus dėl programos pasirašyti su specialistais sutartį, kad jie eis vadovauti ministerijoms ir tą programą vykdys. „Valstiečiai“ to ir siekia, tuo tarpu kitos partijos kaip ir ankščiau yra pasiruošusios aršiai kovai dėl ministerijų, svarbiausia, kad jos būtų pinigingos!

Toks matymas, kai senieji politiniai veikėjai, nuvairavę šalį į Europos Sąjungos pašalį pristatomi kaip progresyvus jaunimas pakeisiantis visų mūsų gyvenimą, o ateinanti nauja jėga su savimi atsinešanti naujas idėjas ir siūlymus jau dabar įvardijama kaip kriminalinė, švelniai tariant yra keistas. Suprantama, tikėtis, kad į Seimą patekę „valstiečiai“ viską iš esmės pakeis yra naivu. Tačiau bent šiokios tokios viltys, kad vyks rimtos permainos yra. Tuo tarpu kiekvienas paklauskime savęs, ar A. Kubilius, R. Juknevičienė, J. Razma, J. Bernatonis, Br. Bradauskas, K. Komskis, P. Gražulis etc. be to, ką Lietuvai padarė, gali padaryti dar ką nors? Neabejoju, kad vėl bus zulinamos tos pačios plokštelės: „Rusai puola“, „Gėjų paradas“, „Progresiniai mokesčiai“, „Kodėl nedarėte, kai buvote valdžioje?“, „Atominė elektrinė“ ir t.t.. Sunku prognozuoti ateitį, tačiau iš to, ką dabar matome, vargu ar reikia tikėtis politologų ir prezidentės taip godojamų permainų.

Uždelsto veikimo bomba

Tiesą sakant, politologai ne be pagrindo kaltina Valstiečių ir žaliųjų sąjungą neturint savo ideologijos. Ir tikrai labai sunku susigaudyti, kokį politinį krūvį savyje yra užprogramavusi ši organizacija. Tradiciškai kai kokia nors politinė jėga nepaskelbia kas esanti arba iš jos programos neįmanoma to nustatyti, politologai lengva ranka priskiria jas centrui. Ir čia nesvarbu, ar tai centro dešinė, ar centro kairė, kur kas svarbiau, kad tokią politinę sąjungą pliekia ir tradiciniai dešinieji, ir tradiciniai kairieji. Dažniausiai tas pliekimas baigiasi tuo, kad tokia nei kairės nei dešinės politinė jėga sisteminių partijų yra suvirškinama, kitaip sakant subyra, o jos nariai išlaksto po kitas partijas arba iš viso palieka politinę areną. Ar toks likimas ištiks „valstiečius“? Jei per trumpą laiką jie nesusiorientuos ir nenusistatys savo vietos politinių jėgų spektre – subyrės kaip „darbiečiai“, „violetiniai“, „valinskininkai“, „socialliberalai“, „zuokininkai“,„centristai“ ir kiti. Deja, tokia yra politinė logika ir nuo jos niekur nepabėgsi. Tik politinė idėja buria žmones į partijas, tuo tarpu interesai nesant idėjos veikia kaip išcentrinės jėgos, sprogdinančios jas iš vidaus. Labai margas „valstiečių‘‘ sąrašas neabejotinai rodo didelę vertybių, o tuo pačiu ir interesų sklaidą, ką be didelių svarstymų galima įvardinti kaip uždelsto veikimo bombą po šios politinės jėgos pamatais.

Ta „bomba“ labai maloniai nuteikia visų sisteminių partijų politikus, juk prasidėjus neramumams tarp „valstiečių“ jiems atsivertų didžiulės politinių manipuliacijų erdvės bei galimybės atsiriekti didesnę valdžios pyrago riekę.

Deja, ne viskas gerai ir sisteminėse partijose Tik liberalai politinėje sistemoje užima jiems priklausančią vietą. Tuo tarpu dvi didžiosios partijos kol kas stovi žemyn galva. Socialdemokratai, kurių priedermė užtikrinti didesnį teisingumą, lygybę, naikinti socialinę atskirtį tarp žmonių, pagaliau laipsniškai naikinti kapitalizmą, veika atvirkščiai, koketuoja su oligarchais, konfliktuoja su profsąjungomis, nesistengia mažinti socialinės atskirties.

Konservatoriai tradiciškai turėtų atstovauti aristokratijai, tačiau Lietuvoje tokios nėra, todėl jiems nieko nelieka kaip koketuoti su viduriniu gyventoju sluoksniu ir veikti kaip primityviems socialdemokratams. Šiandiena vargu ar kas galėtų tiksliai apibrėžti, kokiam konservatizmui - socialiniam ar fiskaliniam - jie atstovauja. Tokia painiava Lietuvoje jau tapo tradicija ir niekas į tai nekreipia dėmesio, o per rinkimus dažniausiai balsuoja ne už ideologijas, bet už labiau patinkančius asmenis.

Todėl mūsų politologams nereikėtų taip giliai pergyventi ir dėl Valstiečių ir žaliųjų sąjungos beidėjiškumo, juoba kad ir sisteminės partijos kol kas klaidžioja tirštame ideologiniame rūke. Ar išsikapstys – kitas klausimas, bet mums nuo to nebus geriau, nes „senųjų pirdžių“ era dar nesibaigė.