Saulutės, mėnuliukai vietoje eurų

Virginijus Sinkevičius - ūkio ministras - ant laktos Seime iškėlęs abi rankas suspaustais kumščiais, tarsi pasaulio futbolo taurės turnyre pasiekęs tris įvarčius lemiamose rungtynėse ir užėmęs namo vykstančios vokiečių rinktinės vietą. Premjeras Saulius Skvernelis čia pat, šalia - laimingas it arbatinukas: valdančiajai koalicijai paskutinėmis parlamento sesijos dienomis pavyko patvirtinti keistai sukonstruotą, tačiau visais kanalais reklamuotą mokesčių bei pensijų reformą.

Žurnalistai kraustosi iš proto, ieškodami, kas galėtų nešališkai išaiškinti jų kanalų auditorijai, kas gi keisis jau nuo 2019-ųjų. Ponas Skvernelis sako, kad viskas bus jėga, kad visi, kurie tuo metu stovi aplink jį ir jį filmuojančią kamerą, neregėtai išloš, nes galės džiaugtis didesnėmis pajamomis iš darbo sutartinių santykių.

Opozicija prognozuoja, kad iš viso šio triukšmo, audros stiklinėje bus šnipštas - pajamų padidėjimas bus labai simboliškas, tačiau didžiausia problema - per kelerius metus susidarysianti 1,5 mlrd. Eur viešųjų finansų (skirtimas tarp biudžeto pajamų ir išlaidų) skylė.

Reporterių kalbinami finansų analitikai, ekspertai - taip pat itin santūrūs ir, nors nepratrūksta kritika valdžiai, bet ir susituri nuo euforijos.

Galima net įtarti, kad finansų analitikus labiau domina, ką ši valdžia galų gale padarys su pensijų sistema. Žinoma, ir kokios bus to padarymo pasekmės.

Klausimų turiu ir aš. Visai ne kaip analitikas. Kaip būsimasis pensininkas (man ligi to džiaugsmo liko per du dešimtmečius).

Vertindamas pensijų sistemos pokyčių pristatymą viešojoje erdvėje, aš numanau, kad privačius pensijų fondus ir antrosios pakopos pensijų kaupimą valdžia dusins visomis išgalėmis, todėl turėčiau neatmesti galimybės, kad po kiek laiko su savo antrojoje pakopoje sukaupta kelių tūkstančių eurų suma būsiu savanoriškai priverstas (yra toks sovietiškas komunistinis būdas) persinešti visą tą reikalą iš SEB pensijų fondo į "Sodrą".

Kaip minėjau - neatmetu galimybės, ypač jei valdžia privatiems fondams demonstruos visokeriopą neapykantą, it kokiems parazituojantiems ūkio subjektams (paklausykite p. Jakeliūno, Seime vadovaujančio biudžeto ir finansų politikai!).

Šioje vietoje girdžiu visu balsu jau mano fobijas raminančius šios valdžios apologetus, esą be reikalo čia tapau juodus kvadratus Kazimiro Malevičiaus stiliumi: bus Lietuvoje ir pasirinkimo teisė, ir galimybė (į tai labai panaši išskirtinė "Sodros" misija tvarkyti sukauptos pensijos anuitetą - tiesiog patvirtina šventą Lietuvoje pasirinkimo "galimybę"), ir demokratija. Nesgi tokios valdžios "ant Lietuvos" dar nebuvo.

Kadangi turiu pripažinti, kad šia valdžia netikėjau ir juolab nebetikiu, turiu pusbjaurį klausimą.

Taigi jeigu mane valdžia savanorišku-priverstiniu būdu su sukauptais tūkstančiais išlydės atgal į "Sodrą", kas ten bus: mano sąskaita su atsineštų eurų kiekiu, ar "Sodroje" įprasti "atsiskaitymo vienetai", "saulutės", "mėnuliukai" beigi kiti konkrečios finansinės išraiškos bei prasmės neturintys fantai?

Jeigu bus taip, tai, gerbiamieji pensijų sistemos reformuotojai, palinkėčiau jums kolektyvinės kelionės į Peru, kur internautai gana seniai surado miestelį, pavadintą Nahuj (kiti pavadinimo variantai Njavis (isp.