Pietų Afrikos bėda – daugelio vyrų dvasios neįgalumas

Bekojo bėgiko „O. Pistoriaus žavesys, talentas, atsisakymas gyventi neįgalaus marginalo gyvenimą jį padarė marketingo specialistų svajone. O trapiajai Pietų Afrikai jis simbolizavo šalies užsispyrimą įveikti kliūtis“, rašė spaudos ir radijo žurnalistas bei etikos dėstytojas Eusebius McKaiseris dienraščiui „New York Times“ iš Johanesburgo ir tęsė:

„Pono Pistoriaus asmeninė istorija priminė mums šios šalies stebuklingą išsivadavimo iš aparteido į laisvę istoriją. Tačiau, kaip Pietų Afrikos, taip ir regimos pono Pistoriaus ir panelės Steenkamp šeimyninės laimės atveju po paviršiumi slypėjo daug nemalonių tiesų.

Dažnai manoma, kad smurtą Pietų Afrikoje sąlygoja plačiai išplitęs neturtas, didesnė nei 25-ių procentų oficialu bedarbystė ir didžiulė turtinė nelygybė.

Tačiau O. Pistoriaus atvejis parodo, kad smurto nusikaltimai nesiriboja vien neturtėliais ir kad juos daro ne tik vargstantys juodieji prieš pasiturinčius baltuosius.

Pietų Afrikos aparteidinė praeitis ne tik normalizavo kruviną prievartą kaip priemonę asmeninėms ir valstybinėms problemoms spręsti, bet ir sukūrė paranojišką tautą, kaustomą nusikalstamumo grėsmės. Šioje šalyje pasiturintieji stipriai apsiginkluoja ir gyvena užsidarę rakinamų vartų bendrijose.

Iš pradžių reakcijos į pono Pistoriaus areštą išsidėstė pagal gerai pažįstamas Pietų Afrikos rasines linijas. Kai kurių baltaodžių komentarai internete ir skambučiuose į radiją paliudijo ne tik platų pritarimą O. Pistoriaus teigimui, kad jis manė taikantis ne į savo draugę, o į įsibrovėlį, bet ir supratimą tos baimės, kuri verčia refleksiškai griebtis šautuvo ir šauti, idant sustabdytų juodaodį nusikaltėlį, pasislėpusį vonios kambaryje už durų.

Todėl baltaodžiai komentatoriai kaltino juodaodžių vedamą vyriausybę nesugebėjimu veiksmingai susidoroti su nusikaltimų epidemija, ir jeigu ne juodaodžių vadovų nekompetentingumas užtikrinant viešąjį saugumą, tai panelė Steenkamp ko gero dar būtų gyva.

O kai kurie juodaodžiai skambintojai į radijo laidą iš karto pasmerkė poną Pistorių. Jie priminė, kad žiniasklaida mielai kalba apie metamus kaltinimus juodiesiems lyderiams, kaip antai bilijonieriui Tokyo Sexwale, kad jie skriaudžia savo žmonas. Dabar atsirado proga parodyti, jog ir baltas vyras – iš paviršiaus malonus ir dorybingas – gali nusikalsti taip pat, kaip ir juodas.

Tačiau naratyvui teisme tampant sudėtingesniam ir iškylant smurtavimo šeimoje galimybei, tiek juodi, tiek balti Pietų Afrikiečiai verčiami į pono Pistoriaus pasakojimą žiūrėti atidžiau, atsargiau ir nedaryti skubotų išvadų.

Laukia ilgas teismas, tačiau kai kurie dalykai aiškūs. Ponas Pistorius pripažįsta nužudęs panelę Steenkamp, tačiau jis laikosi savo tvirtinimo, jog manė, kad šauna į plėšiką. Jo gynybos advokatai teigia, jog nusikalstamumas tame rajone toks didelis, kad ponas Pistorius jau ne pirmą kartą prisibijojo dėl savo gyvybės ir kad jis turėjo pagrindo manyti, jog iš vonios kambario sklindančius garsus sukėlė nusikaltėlis.

Valstybės gynėja prokuratūra, priešingai, teigia, jog ši istorija nesuderinama su vietoje rastais įkalčiais ir su liudytojų parodymais, kad prieš nužudymą buvo girdėti klyksmų ir muštynių garsų.

Gali būti, kad teismas palaikys pono Pistoriaus versiją, tačiau šios bylos kontūrai iki nualpimo pažįstami visų spalvų pietų afrikiečiams. Ponas Pistorius, paaiškėjo, labai prisirišęs prie šautuvų, labai sielojasi dėl nusikalstamumo, greitai įsiunta ir jau yra šovęs viešoje vietoje – būtent, restorane, sakoma, per klaidą.

O pagal Pietų Afrikos policijos tarnybos atstovę, jau yra buvę „šeimyninio pobūdžio įvykių“ pono Pistoriaus namuose“.

Toliau žurnalistas Eusebius McKaiseris rašo, kad smurtiniai nusikaltimai prieš moteris ir mergaites Pietų Afrikoje siaubingai dažni. Pasak žinovų, šioje šalyje „moteris išprievartaujama kas keturias sekundes, ir daugelis moterų miršta nuo partnerio, brolio ar draugo rankos“.

Vienas itin siaubingas našlaitės skriaudimo ir nužudymo atvejis kai kurių žurnalistų pateiktas kaip „istorija, rodanti, kas atsitinka, kai skurdas ir biologinių tėvų nebuvimas sumažina galimybes žmoniškai gyventi.

Tačiau O. Pistoriaus byla rodo, kad brutalus žiaurumas prieš moteris yra visų klasių liga Pietų Afrikoje – tai dvasios negaliai nesvarbu, ar jos aukos yra turtingos ar vargšos, juodos ar baltos, iš miesto, iš priemiesčio ar iš kaimo. Mūsų visuomenė permirkusi prievartos. Moteris nesaugi nei lūšnoje, nei palociuose.

Tačiau nei fizinis neįgalumas, nei sportinė sėkmė, atrodo, neapsaugojo pono Pistoriaus nuo nesuskaičiuojamo kiekio kitų Pietų Afrikos vyrų turimos savybės – būti agresyviam ir tarsi despotui savo moters atžvilgiu.

Ir tai yra tikroji istorija. Ponas Pistorius yra, regis, tipiškesnis pietų afrikietis nei jo nepaprasta gyvenimo istorija mums leistų įtarti“, - baigia savo straipsnį „New York Times‘e“ žurnalistas Eusebius McKaiseris.

Nuo savęs pridursime, kad duokdie Lietuvos vyrai bent šiuo atžvilgiu nesektų pietų afrikiečių pavyzdžiu, nors bandymų šia linkme jau yra. Rėkiama prieš iškrypėlius ir už normalią šeimą, bet savo namuose talžomos žmonos ir mušami vaikai, o policija negali ir teismai nenori piktadarius sutramdyti.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.