Nuskendęs Sartuose varpas ir kiti

Kraštotyros keleliai šią vasarą mane buvo nuvedę į Dusetas. Sėdėdamas ant Sartų ežero kranto, išgirdau legendą apie bažnyčios varpą: „Vieną žiemą vežė keturiais sartais arkliais didelį varpą iš Dusetų bažnyčios. Ir visi su arkliais įlūžo. Ir nuo to pradėjo ežerą vadinti Sartais. Sako, viena moteris buvo tą varpą atšaukus. Sako, šaukus, šaukus jį vardu ir prišaukus, bet nerangi buvus, nepaspėjus užnert virvės – ir vėl nuburbėjęs su arkliais. Varpas buvęs vardu Jonas“. Dar pasakojama, kad kartais per atlaidus, bažnyčios varpams skambant, atsiliepiąs ir tas iš ežero dugno, tik liūdnai: „Skendau, brolau, skendau...“

Išties, varpai turi vardus. Ir yra krikštijami, apvilkus krikšto marškinėlius – tokia tradicija. Neretas atvejis, kad varpai būtų vežami iš bažnyčios, o ne tam, kad įkelti jos bokštosna. Varpus paliepdavo surinkti krašto okupantai, pristigę spalvotojo metalo žaliavos karo reikmėms. Juk jie – iš puikiausios bronzos. Varpams, kaip ir knygoms, tinka lotyniškas posakis: „Habet sua fata...“ (turi savo likimą). Karų metu sunaikinti, grobstyti; parapijų žmonėms tekdavo juos slapstyti, užkasant į žemę.

Pirmojo pasaulinio karo metu atsitraukiant rusų kariuomenei, varpai buvo išvežami masiškai. Dalį jų pavyko susigražinti 1920 m. taikos sutartimi. Tačiau neretas atvejis, kad varpas atsidurtų visai kitos parapijos bažnyčioje. Atstatant kurią nors sudegusią bažnyčią, varpai būdavo ir skolinami. Antrojo pasaulinio karo metais vokiečių valdžia varpus rekvizuodavo tvarkingai, pagal sąrašą, pirmiausia neturinčius didesnės istorinės ar meninės vertės.

Varpo dūžiai, ataidintys iš bažnyčios bokštų – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Jie tris kartus per dieną kviesdavo sukalbėti „Viešpaties angelo“ maldą. Pasak Vydūno: „Senieji Lietuvos žemdirbiai pristabdydavo arklą traukiantį kuiną, o mažų kaimelių bobutės nutilusios suklusdavo, kai per plačius laukus ir pievas nuvilnydavo artimos bažnytėlės varpo gausmai”.

Todėl ir senoviškoji sutartinė rečituoja:

Jokūbai, Jokūbai!

Ar miegi, ar miegi?

Ar negirdi varpų, ar negirdi varpų?

Bim, bam, bam!

Netikėtai pasigirsdavo nerimastingi varpo dūžiai gaisro, kitų nelaimių metu. Per laidotuves jie aidi tarsi palydos žingsniai, monotoniškai ir graudžiai iškilmingai: Dūšia dangun, kūnas žemėn...

Dažnas bažnytkaimis didžiuodavosi savųjų varpų skambumu, girdimumu. O iš kaimynų ir nepiktai pasišaipydavo, garsažodžiais pamėgdžiodami jų varpo dūžius. Štai Jūžintų varpas sakąs: Tan galan, tan galan, tan galan!

Apskritai bažnyčios bokštų varpai – didelės vertės paveldo objektai, sukaupę savyje technologijos, istorijos, meno ir kultūros verčių aspektus. Varpas – žemės ir dangaus jungties simbolis; jo prakilnūs garsai kviečia maldai, susikaupimui, atminimui, perteikia kokią svarbią žinią. Nenuostabu, kad varpai tapo apipinti ir spalvingais liaudiškais tikėjimais. Viduramžiais manyta, kad jų skambėjimas nuvejąs piktąsias dvasias, sustabdąs epidemijų plitimą. Tik tuo atveju reikia skambinti vienu varpo šonu... Istoriografiniai šaltiniai mini net apie priesaikos sutvirtinimą, atliekamą po varpais. Būta ir kitaip: kerštaujant galima priešui ligą ar nelaimę „užzvanyti“, – tam reikia slapčia pririšti maišeliuką su monetomis prie tampomos varpo virvės. Tautosakos kūriniuose, legendose ir padavimuose varpo garsai ataidi iš paslaptingų miestų, nugrimzdusių į piliakalnių gelmes ar ežerų dugną.

Katalikų bažnyčiose pamaldų metu varpais buvo pradėta skambinti nuo VII a. Bažnyčių varpai viduramžiais diktuodavo miestų ir miestelių gyvenimo ritmą.

Nemažai iš Lietuvoje esančių bažnytinių varpų įtraukti į valstybinį kultūros vertybių registrą, tačiau tik nedidelė jų dalis yra moksliškai aprašyti, visapusiškai ištyrinėjus jų ypatybes bei istorinę vertę. Išlietųjų mūsų krašte kokybė – svarbus Lietuvos technologinių pasiekimų lygmens įvairiais praeities laikmečiais rodiklis. Be to, jie yra ir istorinės atminties ženklai.

Šiuo požiūriu objektas itin įdomus: būdavo įprasta liejant įrašyti metus, meistro ir liejyklos vardus, užsakovus ir fundatorius. Dažnai geradario vardu varpas būdavo ir krikštijamas. Svarbūs yra ne tik liedinti savajame krašte, bet ir atvežtiniai, pagaminti pagal užsakymus varpai, nes teikia žinių apie prekybinius, ekonominius, konfesinius krašto ryšius.

Lietuva turėjo gražias bronzos liejininkystės tradicijas; liejikų cechas Vilniuje įsikūrė dar 1595 m. Tiesa, jų dirbtuvėse buvo liejamos ne tik varpai, bet ir patrankos, – technologija lygiai tokia pati. Amatas ėmė smukti ir menkėti XVIII a. antroje pusėje. Priežasčių tam ne viena: ekonominė ir politinė krašto suirutė, užsienio liejyklų konkurencija. Okupacinė valdžia nepalaikė šio amato plėtros maištingoje provincijoje, žinodama apie galimybę panaudoti liejyklas ginklams gaminti sukilimo metu.

Kita vertus, neturint bronzai vietinių žaliavų, o transportavimo kaštams nuolat pingant, vis didesnę konkurenciją ėmė sudaryti atvežtiniai gaminiai. Ypač šios tendencijos išryškėjo atsiradus geležinkeliams. Taip XIX a. viduryje mūsų krašte ir išnyko šio amato tradicija.

Retai kur bažnyčių varpus galima pamatyti, dažniausiai jie smalsuoliams nepasiekiamose aukštybėse, tik balandžių lankomi. Vilniaus arkikatedros varpinėje po remonto žadamos sudaryti galimybės pasigrožėti šiomis išskirtinai įdomiomis kultūros paveldo vertybėmis.