Neklystančių nebūna

Prie klaidų reikia priprasti. Bet kuris besimokantis turi tokią teisę, nors jos gali ir daug kainuoti. Kaip sako liaudiška išmintis, nesvarbu ką vaikas veikia, svarbu, kad nesusižalotų. Aktyvūs ir protingi žmonės mokosi visą gyvenimą, kartais net savo mirtį aprašo dienoraštyje. Gal to ir nereikėtų, nors paneigti naudingumo neįmanoma. Bet grįžkime prie klaidų. Jų pridarome tiek daug, kad net jas klasifikuoti tampa neįmanoma. Bet bandyti reikia.

Paprastai veiksmas turi baigtis rezultatu, nebent pats procesas ir yra tikslas. Pats veiksmas vyksta pagal tam tikras taisykles. Klaida pripažįstamas nukrypimas nuo tų taisyklių, kurios žinomos. Aišku, kad net šie samprotavimai tinka ne visiems veiksmams, nes kūryba gali neturėti taisyklių. Nauja ne visuomet gali pasiremti senu, jau sukauptu patyrimu. Bet tai labai maža sritis, nes daugelis mūsų kūryba neužsiima.

Jei klaida yra nukrypimas nuo taisyklių, reikia nuodugniau pažiūrėti ir į jas. Einame per gatvę, laikomės taisyklių. Rengiamės – irgi laikomės. Vyrai su kelnėmis, moterys su sijonais, škotams netinka. Skaičiuojam – laikomės daugybos lentelės kaip dievo Perkūno įsakymų. Rašome, klasikinė gramatika mūsų niekur nepaleidžia. Mus gydytojai gydo pagal patvirtintus nuostatus. Ne veltui kalbama apie algoritmą. Priminsiu, kad žodynuose jis apibrėžiamas kaip tikslių nurodymų seka tam, kas turės atlikti konkrečią užduotį.

Štai populiarus rašytojas Yuvali Noah Harari teigia, kad žmogus elgiasi ne tiek sąmoningai, kiek algoritmiškai. Aišku, galimas ir toks požiūris, nors jis – neteisingas. Problema yra ta, kad tikslių nurodymų seka labai reta, tai greičiau idealizuoto mokslo įvaizdis.

Sakykim, chemijoje ar fizikoje beveik taip ir yra, o štai buityje, deja, ne. O kai nėra taisyklių, sunku kalbėti ir apie klaidas. Sakykim, jei į sriubą jūs įdėsite cukraus vietoj druskos, ar tai klaida?

Gerai, kad yra sritys, kuriose aiškios žmonių elgsenos taisyklės, ten kur jos suformuluotos. Nukrypimas nuo jų gali būti įvardijamas. Bet, tarkim, jūs ne vietoje perėjote gatvę, kai mašinų joje nėra, kas tai? Lyg ir ne klaida. Jei giedrą dieną išėjote su skėčiu, tai ar klaida?

Jei nurodėte svetimam vaikui gatvėje, kad jis negerai elgiasi, tai irgi klaidinga? Noriu pabrėžti, kad pati sąvoka nėra itin tiksli. Paprastai klaidomis pripažįstamos esminės klaidos, o smulkios – ne.

Tiesa, čia vėl galima tęsti dalijimą, ar yra griežta riba tarp esminės ir neesminės, ir taip toliau. Jei į barščius vietoje druskos įdėjote cukraus, bet jie išliko „valgomi“, tai klaida neesminė. Bet jei teko juos išpilti lauk, tuomet teks klaidą vardinti esmine.

Gyvenimas margas, neklystančių nebūna. Klaidas daro veik visi, tik vieni daugiau, kiti mažiau, vieni jas taiso, kiti - nepripažįsta. Visų klaidų autorius yra žmogus. Gamta neklysta.

Jau prie kelis šimtmečius anglų mąstytojas F. Bekonas pabandė atrinkti tuos dalykus, kurie trukdo žmogų matyti pasaulį tokį, koks jis yra. Pirmi trukdžiai sukuriami mūsų pojūčių ir jų suvokimo.

Tai varlė į mus kreivai pažiūrėjo, tai musės nebijo vaikų riksmų, tai gamta keršija žmonijai visokiais virusais. Varlė mato pasaulį visai kitaip, nei mes, o vabzdžių akys ir regėjimas neturi beveik nieko bendra su žmogiškuoju. Gamta nėra sužmogintas pasaulis, ji neturi nei proto, nei jausmų.

Tik mes jai pripiešiame savybes, kurių ji neturėjo, neturi ir neturės. Mitai ir pasakos yra gražūs dalykai, tik realybė yra kita.

Dar vienas dalykas, trukdantis matyti tai, kas yra tikroviška yra mūsų išsilavinimas, auklėjimas ir išsimokslinimas.

Mes pasaulį suvokiame per savo bendruomenės „akinius“. Asmeninis patyrimas gali būti ne tik su spragomis, bet ir su klaidomis. Iki šiol egzistuoja plokščios Žemės partija, būreliai ir draugijos, tai, atrodytų, nėra įmanoma gaublio epochoje.

Dar žinomesnė frazė apie dvi melo rūšis ir statistiką, kurią pasakė 19 amžiaus humoristas. Rimtas pokalbis ar kritika negali remtis satyriko argumentais ar nuostatomis, nors ne kartą tai tenka girdėti ir skaityti.

Kitu žmogiškųjų klaidų šaltiniu, pagal tą patį F.Bekoną, yra mūsų kalbos ribotumas. Pernelyg dažnai mes numatom tai, ką vienas ar kitas žmogus bando pasakyti. Dar dažniau pasitaiko dviprasmybių ar neapibrėžtumų dokumentuose, kurie gali lemti žmonių elgesį.

Sakykim, žinoma, kad dabar viešose vietose reikia nešioti kaukes. Lyg ir aišku, bet sutinku senolius, kurių dangalas nesiekia nosies. Lyg ir teisinga, bet virusas geriausiai „pasisavinamas“ per nosį. Tai kam ta kaukė?

Bene didžiausias klaidas sukelia pasitikėjimas bendra nuomone. Pasakė epidemija, vadinasi epidemija, nurodė galeristas, kad tai menas, vadinasi menas. Pasakė mokytojas, jog taip yra, vadinasi taip yra.

Nesvarbu, kad visi klysta - pačiam reikia galvoti. Patogiau tikėti ar pasitikėti. Išplitus nepasitikėjimu laikraščiais ar televizija, kyla rimtos audros socialiniuose tinkluose. Lyg ir rimti vyrai per Facebooką ar Twitterį prišneka tokių nesąmonių, kad ausys linksta. Ir randasi žmonių, kurie tuo patiki.

Kai tikėjimas mokslu peržengia sveiko proto ribas, tenka vėl grįžti prie minties, jog savas protas arčiau savo kūno. Kokią aureolę – gydytojo, mokslininko ar politiko užsidėtų naujienos skelbėjas, būtina į jį žvelgti protingai, t.y., kritiškai. Mokslas turi įdomią savybę - jis vis ieško, ir, beje, atranda. Todėl gal nereikia pulti priimti visa, kas pateikiama jo vardu.

Kantrybė leidžia atsijoti faktus nuo sensacijų, nuo melagienų. Žmogus linkęs atmesti tai, kas prieštarauja kažkam kas jau kartą buvo nustatyta, priimta. O pasipūtėlis neturi kantrybės visko nuodugniai ištyrinėti.

Taigi, klaidos jam tampa neišvengiamos.