Naujos Vyriausybės programą beskaitinėjant (I)

Apie paveldą

Naujos Vyriausybės programos projekte yra toks II skyrius, kuriame daug kalbama apie paveldą. Ne apie tą, kur grožis ir senovė. Apie kitą, apie „sunkų revoliucijos laikų“, oj – A.Kubiliaus Vyriausybės palikimą.

„Paveldėtos padėties“ skyrelis yra tipiškas selektyviosios atminties sindromo ir H.Fielding romane apie Bridžitą Džouns herojei diagnozuoto tikrovės neigimo junginys. Programos rašytojai iš atkurtos Nepriklausomybės laikų selektyviai pasirinkę patogių skaičiukų bando apsimesti, kad nebuvo ūkio kaitimo, milžiniško kredito prieaugio ir NT burbulo, dviženklio einamosios sąskaitos deficito ir dviženklės infliacijos (kovoti su kuria jų pačių buvo kuriami vis nauji antiinfliaciniai planai), darbo užmokesčio augimo keliagubai lenkiančio našumo augimą, prociklinės fiskalinės politikos, chroniško nominalaus biudžeto deficito ir dar didesnio – struktūrinio, net dviženklio augimo laikotarpiu augusios skolos ir jos aptarnavimo išlaidų, neadekvačių ir nepakeliamų sprendimų dėl išmokų, įskaitant pensijas, didinimo. Tarsi ne socialdemokratų vadovauta Vyriausybė baigė kadenciją jau smunkant ūkiui, palikusi didėjantį deficitą, į kosmosą šovusius rizikos priedus, tarsi ne buvęs būsimas finansų ministras visus 2008 m. negalėjo nosies kyštelėti į tarptautines finansų rinkas, tarsi 2008 m. biudžeto pajamos nebuvo suplanuotos neadekvačiai, todėl nebuvo surinktos, o per vėlai, iš esmės tik po Seimo rinkimų pradėjus stabdyti išlaidų finansavimą tarsi nebuvo palikta krūvos neapmokėtų sąskaitų. Tarsi ne dėl tos politikos 2007-2008 m. Lietuvai visos reitingų agentūros mažino skolinimosi reitingus, o ES institucijos „už gerus 2008 m. rezultatus“ Lietuvai galiausiai pradėjo perviršinio deficito procedūrą.

Tokiais savo bandymais paneigti tai, kas vyko iš tiesų rašytojai demonstruoja cinizmą arba, kas būtų dar blogiau – nesiorientavimą. O tai kelia grėsmę, kad visos anksčiau padarytos klaidos bus bandomos pakartoti (iš tos dalies, kuri kalba apie tai, kad bus daroma, panašiai ir atrodo, bet apie tai kitąkart).

Verta II skyriaus „punktus sakymų“ panagrinėti išsamiau. Pastraipsniui, kaip sako Seime.

12. Prieš konservatoriams ir liberalams 2008 m. pabaigoje ateinant į valdžią, šalies ekonomika aštuonerius metus nepertraukiamai augo. Nuo 2004 m. sparčiai didėjo realusis darbo užmokestis ir pensijos, 2008 m. viduryje beveik visi, kas norėjo, turėjo darbo. Lietuvos įsiskolinimas užsieniui 2008 m. pabaigoje buvo vienas iš mažiausių tarp Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybių.

Labai pigu. Jeigu jau tas ūkis taip „nepertraukiamai augo“, tai kokie traukuliai lėmė, kad 2008 m. jis tepriaugo 2,9 proc. y\y, kai 2007 m. augo beveik 10 procentų, o prieš tai – po 7 procentus į metus? Kas atsitiko 2008 m., kad augimas nuolat lėtėjo, o jau 2008 IV ketv. rezultatas y/y buvo minusinis? Gal nujausdamas A. Kubiliaus išrinkimą visus metus ūkis lėtino apsukas nepaisydamas socdemų jam šiūpeliais žeriamų biudžetinių pinigų ir jau kai išrinko, tai ėmė pernakt ir sugriuvo? Juk buvęs būsimas finansų ministras, tikiuosi, nebandys neigti, kad 2008 m. rudenį jau žinojo, jog ūkį 2009 m. gali ištikti recesija (makroekonominių projekcijų (ne)skelbimo detektyvas 2008 m. rudenį vertas atskiro aprašymo, bet kita proga). Todėl tai tik (ne)sėkmingo rinkiminio kalendoriaus pokštas, kad „šlovingą nepertraukiamą augimą“ pertraukiantis smukimas kliuvo naujai Vyriausybei.

Be to, Lietuvos ūkis smuko tik vienerius metus, kai tuo tarpu Estijos – dvejus (2008-2009), Latvijos – trejus (2008-2010). Ir nuosmukis buvo mažiau gilus. Tas programos projekte apdairiai nutylima, nes juk ant Kubiliaus nesuversi… Apskritai 2009 m. ūkis smuko visose ES valstybėse, išskyrus Lenkiją, kuriai pagelbėjo monetarinės priemonės.

Skirtingai nei kitose ES šalyse, kurių daugelyje recesija atsinaujino 2011 metais, Lietuvos ūkis 2010-2012 m., cituojant rašytojus, nepertraukiamai auga, augimas yra vienas sparčiausių ES (ir prognozuojama, kad išliks toks). Tokios yra ekonominės prognozės ir nėra mano stalčiuje paslėptų jokių scenarijų, rodančių ką nors kito.

Programos teiginiai liudija, kad rašytojai apsimeta nesuvokiantys buvusių ūkio augimo šaltinių (burbulo) ir kur dirbo visi tie „norintys dirbti“ – uždaruosiuose sektoriuose (NT, prekyba, bankai). Taipogi, apsimeta nesuvokiantys ir tikrųjų krizės priežasčių – į uždarus sektorius orientuotų veiklų, mitusių iš pigaus kredito srauto, „abstinencijos“ dėl likvidumo krizės, taigi, visiškai pigiai bando jas „sukabinti“ mokesčių įstatymų pakeitimams. Tai absurdiška, nes tokią pačią krizę patyrė eilė šalių, kurių „nepertraukiamo augimo“ šaknys buvo tos pačios – ne tik Baltijos šalys, bet ir Airija, Ispanija. Tipiškas „boom and bust“. Manau, kad nesuvokimas apsimestinis – juk skaitė jiems adresuotas 2006-2007 m. pažymas apie Lietuvai gresiančius ekonomikos sunkumus, taigi, apie recesijos tikimybę žinojo ir vis tikėjosi „praslysti“. Nepraslydo. Bet nemalonūs darbai teko nudirbti kitiems, tad kodėl dabar neperrašius istorijos?

Ką rašytojai nori pasakyti apie skolą, apskritai nesuprasi:

- Jeigu turi mintyje privačią skolą, tai ji dabar yra mažiausia ES ir nuo 2008 m. stipriai sumažėjo, nes privatus sektorius krizės akivaizdoje mažino savo finansinius įsipareigojimus. Ir nėra čia ko matyti savo nuopelno tame, kad Lietuvos privataus sektoriaus skola mažiausia iki krizės – Lietuva tiesiog nespėjo prisiskolinti, nes visi procesai čia prasidėjo pavėluotai. Šiuo atveju, ačiū Dievui, žinoma, bet sau nuopelnų nereiktų prisiimti;

- Jeigu turi mintyje valstybės skolą, tai ji buvo penkta ES 2008 metais, 2011 metais buvo šešta ES pagal mažumą, taigi, Lietuvos vieta skolos turnyrinėje lentelėje praktiškai nepasikeitė, nepaisant to, kad valstybės skola padidėjo – padidėjo ir kitų valstybių skola, išskyrus tokius ypatingus atvejus, kaip Estija.

Todėl bendra Lietuvos (valstybės ir privataus sektoriaus) skola kaip buvo taip ir išliko viena mažiausių ES, o didžioji privataus sektoriaus skolos užsieniui dalis – dukterinių bankų įsipareigojimai motininiams bankams, kurių ištikimybę Baltijos šalių rinkoms krizė patikrino. Ir tai yra labai gerai, nes tai mažina mūsų pažeidžiamumą ir palengvina invesuototojų įtikinėjimą.

13. 2008 m. viduryje konservatoriai savoj rinkimų į Lietuvos Respublikos Seimą (toliau – Seimas) programoje teigė, kad skatins ekonomikos augimą, masiškai renovuos pastatus, kad pensijas didins ne lėčiau negu kyla kainos, kad gerins medikų, pedagogų, mokslo ir kultūros darbuotojų darbo ir gyvenimo sąlygas. Žadėta, kad gyvenimo lygiui Lietuvoje išaugus, neliks emigracijos problemos. Tačiau to neįvyko.

14. Pagrindiniai rinkimų įsipareigojimai buvo paminti jau pirmą naujosios Vyriausybės darbo mėnesį ir iki šiandien nepradėti įgyvendinti:

14.1. vietoj ekonomikos skatinimo – šalies piliečių ir partnerių užsienyje gąsdinimas ir mokesčių didinimas;

- 14.2. vietoj darbo, remiantis mokslininkų rekomendacijomis ir viešai diskutuojant, – skubūs, tarptautine patirtimi ir skaičiavimais nepagrįsti, konstruktyvius pasiūlymus ignoruojantys sprendimai;

- 14.3. vietoj realių darbų – kalbėjimas apie priešus šalies viduje ir užsienyje.

Nors apsiverk, kaip jautru…Tikrai smagu, kai ne rinkėjai, o oponentai, kurie reik manyt už konservatorius nebalsuoja, samprotauja, kas kokius pažadus davė ir ką įvykdė. Siūlau rūpintis savųjų vykdymu. Visgi, sykį jau apie tai kalba – konservatoriai ėjo į rinkimus nujausdami ekonomikos problemas, nes apie jas gana teisingai kalbėjo viešumoje. O gylį įvertinti trukdė nuolatinis slapukavimas. Kas, jeigu ne G. Kirkilo Vyriausybė teigė, kad 2008 m. fiskalinis deficitas bus 0,5 procento, nors puikiai žinojo, kad reikia stebuklo, kad taip atsitiktų? Faktinis deficitas buvo 3,3 proc. BVP, t.y. beveik septynis kartus didesnis. Biudžeto skylės pradėjo viešai „rodytis“ tik po rinkimų 2008 m. spalį. Buvęs būsimas ministras, pateikęs nieko bendra su gyvenimu neturintį 2009 m. biudžeto projektą, paklaustas apie riziką dėl recesijos tribūnoje tąsyk pareiškė “Lietuvos bankas recesijos neprognozuoja”. Lietuvos bankas??? Tarsi Finansų ministerija nerengtų savo prognozių. Ir tai buvo beveik tiesa – Lietuvos bankas recesijos tuo metu dar neprognozavo, kai tuo tarpu mūsų parengtas recesijos scenarijus jau gulėjo stalčiuje.

Todėl A.Kubiliaus Vyriausybė, atėjusi dirbti į Melagių pilį ir gavusi tuščią iždą su neapmokėtom sąskaitom bei spėriai žemyn riedantį ūkį turėjo imtis visai kitų užduočių, nei ketino – visų pirma, sustabdyti pasitikėjimo krizę. Nes būtent ji investuotojams suabejojus valiutų valdybos tvarumu, galėjo baigtis staigia devalvacija ir visišku žmonių nuskurdinimu bei milžiniška infliacija.

Rašytojai galėtų ir nemeluoti apie partnerius bei mokslininkus. Visi tie, ką Lietuva laikė savo partneriais – ES valstybės, tarptautinės institucijos kiekviena proga gyrė ir vertino Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių pasiekimus suvaldant krizę, mažinant deficitą ir tramdant skolos augimą. Negyrė tik Rusija su Baltarusija – gal to ir pasigendama?

Bet ne dėl „pagyrų“ dirbta, o dėl tikslo. Net per sudėtingiausią laikotarpį A.Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo išlaikyti visus Lietuvos skolinimosi reitingus investiciniame lygyje, kai tokių reitingų neteko daugelis anksčiau patikimesnėmis už Lietuvą laikytų eurozonos šalių. Vėl sumažinti rizikos priedai atpigino skolinimąsi: ne tik valstybei, bet ir privačiam sektoriui.

TVF, kuris turi didžiausią ekspertinę patirtį pasaulyje valdant ekonomines krizes, visada rėmė A.Kubiliaus Vyriausybės žingsnius. Todėl nesuvokiama apie kokius mokslininkus čia bandoma kalbėti – į Baltijos šalių ekonomikų specifiką neįsigilinusių ekonomistų, kurių išlaidų didinimo ir pinigų emisijos metodai negali būti Lietuvoje pritaikyti dėl ekonomikos mažumo ir atvirumo bei valiutų valdybos? Kurie vienok kai kurių „prisiskaitėlių“ prabėgomis paskaitomi ir be jokios atrankos bandomi brukti Lietuvai?

15. 2008 m. gruodį paskubomis įvykdyta mokesčių reforma supriešino visuomenę ir buvo nevykęs atsakas į pasaulinės ekonominės krizės iššūkius. Dėl XV Vyriausybės negebėjimo rasti sprendimus atsiliepiant į pasaulinius ir regioninius iššūkius šalies bendrasis vidaus produktas 2009 m. krito net 14,8 proc. 2009 m. nebuvo pasinaudota nei didžiųjų valstybių (JAV, Jungtinės Karalystės, Vokietijos) investicijų į infrastruktūrą bei nacionalinius gamintojus palaikomo vartojimo skatinimo patirtimi, nei kaimynų (Latvijos, Lenkijos), sugebėjusių sunkmečiu santykinai nebrangiai pasiskolinti iš tarptautinių organizacijų, patirtimi. 2012 m. Lietuvos gamybos mastas yra 5 proc. mažesnis negu 2008 m., prekybos – mažesnis negu 2006 m., o statybos darbų nesiekia net 2005 m. lygio.

Deficito mažinimas gali apsieiti be mokesčių didinimo tik tada, kai perskirstymas šalyje labai didelis. Tuo tarpu Lietuva nėra tokia šalis ir ponai socialdemokratai tą puikiai žino – Lietuvos perskirstymas mažiausias ES. Beje, paradoksalu, bet net didžiausią perskirstymą ES turinti šiuo metu socialistinė Prancūzija vistiek deficitui mažinti pasitelkė būtent mokesčių didinimą.

Lietuvoje mokesčių pakeitimais buvo užtikrintas tik penktadalis deficito sumažinimo, nors ekonomikos teorija teigia, kad tokiems sprendimams galima skirti iki trečdalio. Kai kurie mokesčiai, kaip GPM buvo netgi mažinami! Todėl mokesčių pakeitimų „kartėlis“ labiau susijęs su tuometinės opozicijos neproduktyviu klegėjimu, nei su sprendimų nepagrįstumu. Mokesčiai buvo keičiami tokiu būdu, kad kuo mažiau kenktų eksportuojančioms įmonėms – buvo didinami netiesioginiai mokesčiai, kuriais eksportas neapmokestinamas, o apmokestinamas importas, ir tai daug nekenksmingiau krentančiam ūkiui, kurio atsigavimą turi užtikrinti eksportas, nei pačių socialdemokratų 2008 m. gale siūlytas Sodros įmokų padidinimas 3 proc. punktais. Galiausiai įvairių išimčių atskiroms grupėms mažinimas, didesnis progresyvumas apmokestinant gyventojų pajamas dėl diferencijuoto NPD yra tie sprendimai, kuriems turbūt pritartų ir tikri socialdemokratai.

Programoje pateikiamų patarimų kaip reikėjo tvarkytis su krize pagal kitų šalių pavyzdžius kompiliacija primena silkę su grietinėle: viskas atskirai skanu, bet kartu – absoliučiai nevalgoma. Būtų neblogai, jeigu rašytojai nelygintų mažos, atviros, valiutų valdybą turinčios Lietuvos su valstybėmis, emituojančiomis rezervines valiutas ir (arba) esančiomis saugumo uostu investuotojams ir todėl galinčioms pasiskolinti už labai mažas ar net neigiamas palūkanas. Todėl nei JAV, nei JK, nei Vokietija Lietuvai joks pavyzdys – su virš 10 procentų 2008 m. – 2009 m. I pusmetį kainavusia skola Lietuva turėjo skolos augimą tramdyti, o ne skatinti. Be to, minėto skatinimo poveikis ekonomikai nėra akivaizdus – tos mažos atviros eurozonos šalys, kurios 2009 m. galėjo papildomai santykinai pigiai skolintis vadinamiesiems fiskaliniams stimulams, nes turėjo eurą, kurį patys socdemai ir pražiopsojo 2006 metais – Slovėnija, Portugalija, net Graikija – tą darė. Nė viena jų nepasiekė jokio tvaraus teigiamo poveikio augimui, tačiau šiuo metu turi rimtų ekonomikos ir finansų problemų. Galiausiai, beatodairiškas viešųjų išlaidų didinimas 2008 metais neapsaugojo Lietuvos nuo spartaus ūkio lėtėjimo – augimas nuo beveik 10 procentų sulėtėjo iki mažiau nei 3, nes nebuvo tokių išteklių, kurie atsvertų iš pradžių mažėjantį kredito prieaugį, o po Lehmans – dar ir jo susitraukimą.

Lietuvos deficitas, toks koks jis buvo, būtent ir buvo tikrų tikriausias „keinsistinis stimulas“. Be jo ūkis būtų susitraukęs dar labiau, nes ištekliai vartojimui – pensijos, biudžetininkų atlyginimai, išmokos – subalansavus biudžetus būtų sumažėję dar trečdaliu nuo sumažinto lygio. Jau matau susižavėjusius tuometinės opozicijos veidus svarstant tokius pasiūlymus, beje, visiškai natūraliai įgyvendintus versle, kuris neturi galimybės skolintis kitų (mokesčių mokėtojų) sąskaita.

Grįžtant prie investicijų į infrastruktūrą – siūlau pažiūrėti į ES lėšų įsisavinimo tempus. Negavusi praktiškai jokio parengtų projektų paveldo A.Kubiliaus Vyriausybė sugebėjo mobilizuotis ir pradėjusi realius darbus tik 2009 metais pasiekti to, kad jau 2012 metų vasarą buvome fiziškai išmokėję 50 procentų šios finansinės perspektyvos struktūrinės paramos lėšų. Norėčiau priminti, kad 2004-2006 perspektyvos lėšų mokėjimų „pusiaukelė“ buvusios Vyriausybės buvo pasiekta tik 2007 gruodį, t.y. praėjus metams po perspektyvos pabaigos.

Dar apie Lenkiją ir Latviją (tikrai „sulyginami“ atvejai, bet tiek to…)

Lenkija turėjo prieigą prie TVF FCL (flexible credit line) iš kurios niekada nesiskolino, nes ji tam ir neskirta – ji skirta apsidraudimui ir naudojama tik kraštutiniu atveju. Lietuva kreiptis dėl FCL neturėjo jokios galimybės, nes ji dėl iki krizės vykdytos finansų politikos iš dešimties TVF keliamų reikalavimų atitiko gal pustrečio. Visgi, realybėje Lenkija skolinosi rinkose, kaip ir Lietuva. Tik pigiau. Dėl savaime suprantamų priežasčių. Ir iš Pasaulio banko, kadangi nesuskubo išstoti iš paramos gavėjų rato, ką Lietuva padarė dar ikikriziniais laikais.

Todėl vienintelis dalykas, kuris galėjo būti padarytas kitaip – Lietuva galėjo pasiskolinti iš TVF pagal visiškai klasikinį instrumentą, kaip Latvija. Reiktų prisiminti, kad dar 2008 m. gruodį tuometiniai premjeras ir finansų ministras, kuriam tarptautinės rinkos neskolino jau kone visus metus, o palūkanos buvo milžiniškos, teigė, kad skolintis iš TVF nėra JOKIO REIKALO. Tad nesuprantama, kodėl kitiems tas reikalas turėjo būti – ar aš praleidau kažką iš buvusios Vyriausybės sakant „atsiprašau, klydau, reikėjo skolintis iš TVF“?? Be to, TVF nebūtų skolinęs jokioms „investicijoms į infrastruktūrą“ – TVF skolina mokėjimų balanso problemoms. Lygindami įvairius ekonominius rodiklius matome, kad Latvija dėl tarptautinių kreditorių patyrusi didesnį spaudimą greičiau mažinti deficitą dabar gali pasigirti geresniais deficito rodikliais nei Lietuva ir turi neblogus šansus įstoti į eurozoną, tačiau patyrė kitas spartesnio konsolidavimo pasekmes – ūkis pradėjo augti vėliau, nedarbas buvo ir yra didesnis, kaip ir skurdo bei atskirties rizika. Taigi, Lietuva, skolindamasi iš tarptautinių finansų rinkų ir turėdama daugiau laisvės konsolidavimo greičiui ir konkretiems sprendimams, kaip mažinti deficitą, patyrė didesnes skolos aptarnavimo išlaidas, tačiau turėjo didesnes galimybes mažiau kenkti ūkiui procikliniais veiksmais, ypač 2009 m.

16. Beatodairiškas skolinimasis nedarant tinkamų investicijų prislėgė Lietuvos ateities kartas. Valstybės skola dabar siekia 46 mlrd. Lt, nuo buvusios 17 mlrd. Lt skolos 2008 m. ji 2013 m. išaugs beveik trigubai. Palūkanoms už prisiimtas paskolas teks išleisti jau beveik 3 mlrd. Lt.

Tai į krizę Lietuva mynė „beatodairiškai“, kaip drugelis į ugnį. Todėl ir pasitiko ją be jokių rezervų, beviltiškai vėluodama reaguoti į ūkio lėtėjimą, o priešingai – į degantį mišką mėtė degančius degtukus naujų įsipareigojimų pavidalu. Kur dar premjeras, padalijęs šviežią porciją pažadų, per žiniasklaidą nusiųsdavo užuojautą finansų ministrui? Todėl deficitą finansuoti Lietuva galėjo tik skolindamasi. O tai, kad visais būdais stengėsi tą deficitą, taigi, ir poreikį skolintis mažinti, paneigia bet kokį beatodairiškumą. Žinoma, Vyriausybė galėjo brutaliai sumažinti skolinimosi poreikį sumažindama visas išlaidas dar 30 procentų. Turint mintyje, kad 70 proc. viešųjų išlaidų tenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui, o pridėjus dar kelius ir policininkus su gaisrininkais bus ir virš 80 – naujoji dauguma, atrodo, būtų tam turbūt būtų karštai pritarusi.

Nereikia bandyti vaizduoti, kad su skola viskas buvo gerai ir tik konservatoriams atėjus ėmė viskas ir pablogėjo. Juk nominalus BVP per 2005-2008 vidutiniškai per metus augo kone 15 proc., todėl nepateisinama, kai tokiais tempais augant ir biudžetų pajamoms, paraleliai nuolat augo ir valstybės skola – mažėjo tik jos procentas nuo BVP dėl didėjančio BVP nominalo, tačiau pati skola augo kasmet net įspūdingiausio augimo metais (2007). Todėl skolos augimas 2009 – 2012 m. yra buvusios fiskalinės politikos „pagirios“, galiausiai juk 2009 m. nominalus BVP krito 20 proc., taigi, analogiškai ženkliai krito ir biudžetų pajamos. Nuo 2010 metų naujo skolinimosi poreikis, taigi, ir skolos prieaugis nuolat mažėjo, o kitų metų biudžeto projekte naujo skolinimosi poreikis toks nedidelis, kokį paskutinį kartą Lietuva matė 2005 metais. Linkiu jį išlaikyti, užuot puolus dalinti daugiau skolintų pinigų rinkimų pažadų užganėdinimui.

Šveikas teigė, kad šiandieninis troškulys yra vakarykščio troškulio padarinys, tad dar apie tai: kad net dviženkliais skaičiais smukus ekonomikai įmanoma neužsiauginti skolos, įrodo Estija, kurios egzistavimo ir rodiklių paneigti negali jokia demagogija. Estija, kuri nuolat palaikė subalansuotus ir perteklinius viešuosius finansus, į ūkio lėtėjimą ėmė reaguoti dar 2007 metais, o krizę pasitiko su dviženkliu proc. BVP likvidžių rezervų. Buvęs būsimas ministras atsimena, kaip 2008 m. rudenį per 3B finansų ministrų susitikimą pavėlavęs ir mirtinai pavargęs Estijos ministras pasakojo apie Estijos vyriausybės pastangas mažinti biudžeto skylę mažinant išlaidas ir didinant mokesčius. O Lietuva tuo metu kaip tik vėl didino pensijas, nors jau nerinko biudžeto… Ir piešė utopinį 2009 m. biudžeto projektą. Matyt, neatsitiktinumas, kad niekada kairiosios valdžios neturėjusi šalis ne tik pagal daugelį parametrų nuolat lenkė Lietuvą, bet ir išvengė nepamatuotų įsipareigojimų ir tvariai tvarkydama viešuosius finansus išvengė ir skolos padidėjimo. Žinoma, dabar paskirtasis premjeras bando ir šitą kamuolį permesti konservatoriams, mat buvo toks „lietuviškas“ rublinių indėlių kompensavimas, kurio galėjo ir nebūti. To projekto tėvas ekspremjeras G.Vagnorius tada buvo konservatorius, visgi, indėlių kompensacijas didžiąja dalimi išmokėjo patys socdemai ir labai tuo gyrėsi. Nors turėjo galimybes stabdyti ar konvertuoti į ilgalaikę valstybės skolą, tam, kad Stabilizavimo fonde liktų sukauptos didesnės lėšos, o infliacija būtų mažiau kaitinama. Galiausiai ir su šia suma Lietuvai būtų labai toli iki dviženklių Estijos rezervų, nors neabejotinai būtų buvę kiek lengviau.

Dėl skolos aptarnavimo išlaidų – na, nesapnuokit. Išlaidos skolos aptarnavimui kitąmet sudarys apie 2,3 mlrd. litų – tai toli nuo „beveik 3 mlrd.“. Ir yra visos galimybės, kad tai bus aukščiausias išlaidų šiam tikslui taškas, nuo kurio jos pradės mažėti, jeigu toliau bus mažinamas deficitas. 2 proc. BVP skolos aptarnavimo išlaidos finansų rinkų laikomos pakankamai saugia riba. Žinoma, jeigu būsima Vyriausybė nesilaikys Stabilumo ir augimo pakto bei Fiskalinės drausmės sutarties, kurią džiaugsmingai ratifikavo aname Seime, didins deficitą ir naujo skolinimosi poreikį, t.y. nesilaikys Fiskalinės drausmės įstatymo ir nesieks subalansuotų viešųjų finansų iki 2015-2016 metų, priiminės kitus sprendimus, kuriais baidys investuotojus ir reitingų agentūras, skolos aptarnavimo išlaidos gali padidėti ir iki 3 mlrd. ir dar nežinia kiek. Bet su esamu biudžeto projektu ir laikantis Lietuvos įstatymų bei tarptautinių įsipareigojimų tai faktiškai neįmanoma. Tokie skaičių „apsirikimai“ rašytojams garbės nepriduoda – arba jie iki šiol neskaitė biudžeto projekto, arba melui ribų nėra.

17. Nuo 2008 m. pabaigos darbo vietų sparčiai mažėjo, augo nedarbas. 2008 m. III ketvirtį nedirbo 5,9 proc. darbingų gyventojų, o 2010 m. šis rodiklis pasiekė net 18,3 proc. (2010 m. bedarbių skaičius pasiekė 300 tūkst.). 2012 m. viduryje pagal pagrindinius parametrus (nedarbo lygis, jaunimo nedarbo lygis, ilgalaikio nedarbo lygis) darbo rinkos būklė buvo prastesnė negu bet kuriuo 2005–2008 m. laikotarpiu.

Kad ekonomikos nuosmūkio metu, ypač po to, kai kaitimo metu visas nedarbas buvo susiurbtas „uždarųjų sektorių“, kurie itin ženkliai ir sparčiai smuko burbului sprogus, didėja nedarbas yra paslaptis tik rašytojams. Nors neturėtų būti – socialdemokratų vadovautoje Ispanijoje susprogus burbului nedarbas peršoko 20 procentų. Lietuvos kaip ir kitų Baltijos šalių darbo rinka taisėsi gan sparčiai iki 2011 vidurio, vėliau procesą sulėtino praėjusių metų rudens neapibrėžtumas dėl ūkio plėtros. Visgi, darbo rinka taisosi toliau ir nedarbas Baltijos šalyse mažėja sparčiausiai ES. Ir ne todėl, kad „visi emigruoja“, kaip mėgsta ambryti kai kurie. Užimtumas Lietuvoje 2012 m. II ketvirtį siekė beveik 63 proc. ir buvo aukščiausias per pastaruosius pusketvirtų metų. Turbūt neatsitiktinai rašytojų statistika baigiasi ties 2010-aisiais, toliau jau lieka tik beletristinis palyginimas su “bet kuriuo laikotarpiu“.

18. Per 2009–2011 m. Lietuvos gyventojų skaičius dėl migracijos sumažėjo 130 tūkst. 2011 m. iš šalies emigravo 54,3 tūkst. gyventojų, beveik pusė jų (44 proc.) – 20–29 metų amžiaus. Šie milžiniški praradimai lėmė, jog Lietuvos gyventojų skaičius 2012 m. pabaigoje nebesiekia 3 mln.

Kiek žmonių emigravo, o kiek tik registravo savo išvykimą dėl pagaliau įgyvendintos 1997 metų įstatymo nuostatos dėl PSD yra labai ginčytinas klausimas. Be to, vos Lietuvai įstojus į ES ir kai kurioms šalims atvėrus darbo rinkas iš Lietuvos išvyko daugybė žmonių, nors tuo metu šalį valdė „gera ir teisinga socialdemokratų Vyriausybė“, prie kurios viskas „augo ir žydėjo“. Kaži, kad jiems nepatiko? Vargu, ar baudžiamosiose bylose paskendusi valdžia bus ypač didelė paskata jaunimui likti šalyje ir stebėti, kaip modernizacijos pastangos, padėtos A.Kubiliaus Vyriausybės, trypiamos kamašais, o vienintelė komunikavimo su piliečiais priemonė yra „mažos dovanėlės draugystės stiprinimui“ už tų pačių mokesčių mokėtojų pinigus. Pamatysim.

19. Nuo 2009 m. pradžios realusis darbo užmokestis mažėjo. Darbo užmokestis šiek tiek išaugo 2011 m., bet kainos didėjo sparčiau negu darbo užmokestis, gyventojų perkamoji galia smuko. 2012 m. iš algos galima įsigyti 12 proc. mažiau prekių negu 2008 m.

Sunku palyginti, nes neaišku, ką iš algos rašytojai pirko 2008 m., o ką perka dabar. Visgi, iki 2008 m. netvarus atlyginimų augimas, kuriuo buvo bandoma “pavyti ir aplenkti” infliaciją pats savaime buvo infliacijos priežastis. Įvykus vidinei devalvacijai “paklausos infliacijos” praktiškai nėra. Infliaciją lemia iš esmės išoriniai veiksniai – energijos resursų kainų pokyčiai, kuriems esame labai jautrūs. Todėl jeigu nauja Vyriausybė kaip ir 2007-2008 metais kovos su infliacija didindama darbo užmokestį ir atgaivins automatinio išmokų indeksavimo šmėklą, nieko išskyrus dar didesnę infliaciją ir užburtą “infliacijos-darbo užmokesčio” ratą negalės pasiekti. Darbo užmokestis turi didėti pagal našumą, o infliacijos veiksnių – energijos išteklių poveikį galima mažinti tik mažinant jų suvartojimą ir priklausomybę nuo šių produktų kainų svyravimo.

20. 2009 m. buvo sujaukta atlyginimų ir socialinių išmokų mokėjimo sistema, o 2010 m. buvo sumažintos pensijos nė viena kaimyninė valstybė tokių priemonių nesiėmė. Sumažėję atlyginimas ir pensijos, sumažintos socialinės išmokos padidino skurdą. Skurdžiai gyvena jau kas trečias Lietuvos gyventojas (vaikų – net 35,5 proc.).

Galima buvo nemažinti jokių išmokų, o tiesiog devalvuoti litą ir visiems mokėti tiek pat litų, kurie būtų verti dvigubai mažiau. Variantas? Taip per amžius elgėsi visos silpnos Vyriausybės, įsivariusios save į kampą. Būtent norint to išvengti, teko imtis šių sudėtingų sprendimų. Beje, jie buvo įgyvendinami tokiu būdu, kad kuo labiau atsižvelgtų į žmogaus gebėjimą tą mažinimą pakelti, todėl ir atlyginimai ir pensijos buvo mažinamos atsižvelgiant į bendrą pajamų lygį, apsaugant mažiausias pajamas gaunančiuosius.

Galbūt jokia valstybė ir nemažino pensijų (nors sakyčiau lygiai kvailai jas didinusi Graikija – ėmėsi ir to), bet jokia valstybė, išskyrus galbūt tą pačią Graikiją ir nedidino pensijų po 20-30 proc. į metus. Ir jau jokia valstybė nedidino pensijų 20 procentų tais metais, kai socialinio draudimo fondo biudžete neužteko pajamų net galiojančio dydžio pensijoms mokėti, kaip kad buvo padaryta Lietuvoje 2008 metais prieš rinkimus. Ir tą padarė ne kokie konservatoriai ar iniciatyvusis G.Šileikis, o geroji socialinės apsaugos ministrė Vyriausybės nutarimais. Viso to pasekmė – 1 mlrd. deficitas Sodroje jau 2008 metais. Gal to irgi nebuvo? Įdomu, iš ko būtų mokėję padidintas pensijas patys socdemai 2009 metais, kai kelių mėnesių padidinimas persikėlė pilniems metams? Sodros deficitas 2009 metais (kol pensijos dar nebuvo sumažintos) buvo 3 mlrd. litų.

21. Prasti žemės ūkio rezultatai. Galvijų ir paukščių skaičiaus mažėjimas rodo bendrą žemės ūkio tendenciją – nyksta smulkūs ūkiai, o stambieji nekompensuoja atsiradusio sumažėjimo. Pieno perdirbėjai yra priversti įsivežti žaliavą iš kitų valstybių. Nors pasėlių plotas ėmė nežymiai didėti, tačiau nedirbamos žemės tebėra apie 0,5 mln. ha.

Siūlau tik nesugalvoti tos nedirbamos žemės ir toliau skatinti simboliniais žemės mokesčiais, atšaukus mokesčių skaičiavimą nuo rinkos vertės. Raginimų netrūksta

22. Buvusi Vyriausybė nesugebėjo efektyviai valdyti ūkio sektorių, teikiančių socialines paslaugas. Milžiniškos lėšos švietimo sistemos reformos propagandai nepaneigia fakto, kad padėtis bendrojo lavinimo srityje yra bloga. „Mokinio krepšelis“ trukdo savivaldybėms racionaliai disponuoti švietimo lėšomis, skirti jas pakraščių mokykloms finansuoti, optimaliam tinklui išsaugoti. Mokyklų problemas aštrina nepagrįsti reikalavimai skaidyti mokyklas. Aukštojo mokslo „reforma“ pavertė mokslą sunkiai prieinamu. Tarptautinių agentūrų duomenimis, mokestis už mokslą Lietuvoje yra didesnis negu daugelyje ES valstybių. Buvo užsimota panaikinti Lietuvos Respublikos Konstitucijos garantuotą aukštųjų mokyklų autonomiją.

Šitus gerumus neabejotinai pakomentuos Gintaras ir kiti didesni už mane žinovai, todėl ties jais ir neapsistosiu.

23. Buvusi Vyriausybė žadėjo pažaboti korupciją ir sumažinti šešėlinę ekonomiką. 2011 m. valstybės biudžetą valdantieji planavo padidinti 1 mlrd. Lt, ištraukdami šias lėšas iš „šešėlio“. Tačiau to nenutiko. Naujausiame, 2011 m. korupcijos indekse Lietuvos vertinimas sumažėjo iki 4,8 balo (to paties lygio, koks buvo 2002 m.).

Turbūt rašytojai buvo kur išvažiavę, kai jiems buvo bandoma skaičiais įrodyti, kad 2011 m. dėl efektyvesnio mokesčių administravimo biudžeto pajamos buvo didesnės beveik 700 mln. litų (iš planuoto 1 mlrd. litų). Skaičių, beje, rašytojai niekada neužginčijo. Niekada nebuvo tokio masto cigarečių ir kontrabandistų sulaikymo, kaip A.Kubiliaus Vyriausybės laikais, kuri sugebėjo pasiekti ne tik didesnių baudų ir cigarečių sulaikymų, bet ir realizacijos didėjimo, kai tuo pačiu metu didėja ir mokesčiai. Niekada už kontrabandos užkardymą atsakinga muitinė taip intensyviai pati nekovojo su jos gretose esančiais nesąžiningais pareigūnais, kaip pastaruosius kelis metus. Taigi, reikėtų tiesiog nesugadinti, tęsti ir vėl nepradėti godoti mokesčių vengėjų ir sukčių, bijant pajudinti turgus, kontrabandistus ir vokelių ekspertus koalicijoje.

Kalbant apie korupciją ir jos vertinimą, būtų gerai naudotis išties naujausiu 2012 metų tyrimu, o ir nepamiršti, koks buvo Lietuvos vertinimas 2008-aisiais, užuot „iš lempos“ pasirinkus 2002 metus.

24. Užsienio politika prarado ambicijas, turėtas iki 2008 m. Ypač pablogėjo santykiai su Lenkija. Dėl nevykusių eksperimentų su naujuoju Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu lenkų tautinė mažuma ėmė jaustis diskriminuojama. Atšalo santykiai su Šiaurės šalimis. Nebuvo nė vieno aukšto rango Rusijos atstovo vizito į Lietuvą. Santykiai su Rusija yra palaikomi tik žemesniu lygiu. Vangiai plėtojami santykiai ir su Vokietija.

Užsienio reikalai – ne mano arkliukas. Visgi, vakarykštė žinia apie Charlemagne apdovanojimą D. Grybauskaitei netgi labai į temą ir prie santykių, ir prie tarptautinių partnerių „gąsdinimo“. Dar ironiškiau su „punktais sakymų“ koreliuoja tas faktas, kad vienas pripažinimo aspektų – Lietuvos susitvarkymas su ekonomine krize. Še tau ir prašom - tu juos gąsdini, o jie tau išsigandę, žiūrėk, ir kokį prestižinį apdovanojimą.

Apibendrinant, rašytojai savo „punktuose sakymų“ selektyviai pasirinko kai kuriuos ekonominius indikatorius ir juos spekuliatyviai, ignoruodami ekonominę aplinką ar tiesiog demagogiškai lygina su 2005-2008 m. Visgi, turbūt netyčia pamiršta pateikti palyginimų einamosios sąskaitos, infliacijos, biudžeto deficito (ypač struktūrinio, o ne nominalaus, „pripudruoto“ laikinųjų pajamų), eksporto augimo tempų ir apimčių, našumo, rizikos priedų klausimais. Nes tie palyginimai apverstų aukštyn kojom gražiąją pasakaitę apie šlovingus 2005-2008-uosius, mat įrodytų, ką ir reikėjo įrodyti – ūkis iki krizės sparčiai augo tik tol, kol bankų sistema milžiniškais tempais į šalį pūtė pinigus. Nes būtų sunku paaiškinti, kodėl tokiais gerais laikais bankai staiga suabejojo buvusios Vyriausybės gerumu ir pradėjo stabdyti kredito prieaugį tuo sparčiai vėsindami ūkį jau nuo 2007 m. pabaigos, kol galiausiai po Lehmans apskritai kreditą „išjungė“ tuo ūkį atšaldydami iki minusinės temperatūros.

Bandymai perrašyti istoriją reiškia vieną iš dviejų – rašytojai taip nieko ir nesuprato arba rašytojai džiaugiasi savo klaidų sąskaitas sukabinę ant kitų ir tikisi prasmukti nugalėtojais. Gerai, kad dingę pigūs pinigai veikiausiai apsaugos nuo buvusių klaidų atsikartojimo.

Visgi, galiu dėti ranką nukirsti, kad išvykę už Lietuvos ribų – į ES susitikimus ar į susitikimus su investuotojais – naujosios Vyriausybės atstovai A.Kubiliaus kadencijos metu pasiektus rezultatus pardavinės kaip didžiulį Lietuvos, t.y. ir savo pasiekimą, su malonumu priims komplimentus už tai, už ką dabar „vidiniam vartojimui“ bando kitus išpeizoti. Bet kas sakė, kad gyvenimas nėra ironiškas?