Ministre Linkevičiau, raskite jėgų atsigręžti į veidrodį

„Mes neturime padėti propagandistams, – paskelbė ministras, pats stojęs į propagandisto batus. – Turime principingai reaguoti, iškilus nenuginčijamiems faktams apie atskirų žmonių nederamą elgesį ar kolaboravimą su naciais“, – tvirtino Linkevičius ir nedvejodamas pridūrė, esą Jono Noreikos – Generolo Vėtros pavyzdys būtent „toks ir yra“.

„Jo gyvenimas buvo įvairus, tiesa, kad jis kalėjo konclageryje, kovojo už Lietuvą, – lėkštus istorijos aiškinimus tęsė pareigūnas. – Bet taip pat prieš akis turiu kopijas dokumentų, kurios liudija apie aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą.“

Maža to. Vilniaus miesto savivaldybės merui, Lietuvos mokslų akademijos prezidentui, Vrublevskių bibliotekos direktoriui – savarankiškų, tam tikras autonomines teises turinčių institucijų vadovams, – tarsi tarybinių laikų kompartijos sekretorius iš vykdomojo komiteto valdininkų pareikalavo: „Savivaldybė, Mokslų akademija, Vrublebskių biblioteka neturėtų stumdyti atsakomybės vieni nuo kitų ir imtis priemonių, kad tos lentelės ten neliktų. Mes čia turėtume nesvyruoti.“

Svarbu tiesa, ne kalkuliacijos

Neseniai buvo sukelta aukštų bangų dėl Seimo nario, Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko Stasio Jakeliūno tarnybinio apsilankymo pas Konstitucinio Teismo pirmininką Dainių Žalimą ir tai įvertinta kaip neleistinas spaudimas Konstituciniam Teismui.

Nepaisant to, kad S. Jakeliūnas jokių viešų pareiškimų nedarė ir net neaišku, apie ką jie ten iš tiesų kalbėjo. Tačiau dalis politikų baiminasi, kad tokio „spaudimo“ ne tik pirmininkas, bet ir visas teismas „neatlaikys“.

Kodėl? Todėl, kad taip galvojantieji patys niekina demokratinę sprendimų priėmimo tvarką, negerbia kompetencijos, spjauna į įstatymus ir kolegialių organų įgaliojimus. Kadangi linkę vadovautis sovietiniais sprendimų priėmimo instinktais ir baimėmis, kad bet koks pasikalbėjimas su tų institucijų atstovais, kaip tai buvo „tarybinės telefoninės teisės laikais“, neišvengiamai paveiks ir visos struktūros darbą.

Anais laikais kompartijos bosas paskelbdavo, kad „yra nuomonė“: turi būti, girdi, taip ir taip. Kur ta nuomonė „yra“, kieno ji, kodėl ji būtent tokia – niekas viešai nedrįsdavo klausti. Savisaugos sumetimais. Pagal refleksą iš tų laikų, kada „klausimus keliantys draugai“ kitą dieną nebepasirodydavo darbe. Todėl klausimų nekeldavo. Tik rankas.

Ministras L. Linkevičius šiuo atveju prisistatė būtent kaip šios „politinės tradicijos“ įpėdinis, aiškiai pademonstravęs panieką jo ministerijos kompetencijai nepavaldžioms institucijoms, kurios turi pakankamai aiškiai reglamentuotą demokratinę sprendimų priėmimo tvarką.

Čia pagarbą vis dėlto tenka atiduoti Vilniaus merui R. Šimašiui, kuris nesutiko pripažinti esąs Linkevičiaus „vykdomojo komiteto“ skyriaus vedėjas ir ramiai paaiškino politinį spaudimą darančiam politikui bei irzlų nekantrumą demonstruojantiems visuomenininkams, kad šiuo atveju ne politinės kalkuliacijos, bet istorinė tiesa yra kriterijus vertinti J. Noreiką.

Kai prokuroro mantiją užsisiautęs žurnalistas, įsitikinęs „žinąs tiesą“ ir turįs visus atsakymus, reikšmingai pareiškė, esą „tiesa yra ta, kad jis [Noreika – V.V.] kūrė getą“, R. Šimašius atsakė išmintingai: „Čia yra viena tiesos versija. Galutinę tiesos versiją turi pateikti tos institucijos, kurios nagrinėja istorinius duomenis. Nes yra viena tiesos versija, kita tiesos versija, – kalbama apie tuos pačius dalykus iš skirtingų perspektyvų.“

Faktai

Pažvelkime tad pirmiausiai į nenuginčijamus faktus, apie kuriuos kalba Linkevičius ir kuriuos jis „turi“. O jie yra tokie:

1. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1991 m. gegužės 27 d. priėmė nutartį Nr. 8-17228, kad J. Noreika yra reabilituotas baudžiamojoje byloje Nr. 9792/3. Tokį vertinimą teismas dar kartą patvirtino 2015 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. 1.15-5T-88 LAT.

2. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras 2017 m. balandžio 4 d. pažymoje nurodė, kad „vokiečių okupacijos laikotarpiu Jonas Noreika nėra dalyvavęs žydų masinėse naikinimo operacijose Telšių ir Šiaulių apskrityse.“

3. J. Noreika nacių įkalintas Štuthofo kocentracijos stovykloje buvo ne šiaip įkliuvęs už antinacinę veiklą, bet buvo paimtas kaip įtakingas visuomenės autoritetas, kaip „garbės įkaitas“, drauge su 45 kitais to meto Lietuvos šviesuoliais-intelektualais, iškiliais visuomenės nariais, įskaitant rašytoją B. Sruogą, kunigus St. Ylą ir A. Lipniūną, diplomatą J. Bredikį, ekonomistą V. Jurgutį, teisininką A. Tumėną, istoriką A. Kučą (Kučinską), žurnalistus R. Mackonį, K. Baubą, pulk. M. Mačioką ir daugelį kitų garbingų to meto žmonių.

1943 m. paskelbus Lietuvoje mobilizaciją, antinacinio pogrindžio vadovaujama visuomenė vieningai tam pasipriešino ir ją sužlugdė (latviai, estai, belgai, norvegai, prancūzai, kitos vokiečių okupuotos šalys, išskyrus lietuvius ir lenkus, to padaryti nepajėgė). Keršydami už tai lietuviams, naciai uždarė visas aukštąsias mokyklas, o 1943 m. kovo 16–17 dienomis areštavo minėtuosius 46 garbės įkaitus.

Istorikė Vanda Daugirdaitė-Sruogienė rašė, kad žodį „Geiseln“ – vokiškai įkaitai – išgirdo iš Vilniaus miesto komisaro Hingsto ir kelių gestapininkų lūpų. Oficialiai vokiečiai vadino juos „Ehrenshaeftlinge“ – garbės kaliniais. Tačiau eiliniai gestapininkai, pasak V. Daugirdaitės-Sruogienės, nevadino jų kitaip, kaip „Litauische Geiseln“ – „lietuvių įkaitai“.

Apie tai ji rašė: „Paaiškėjo, kad suimtieji yra betarpiškoje Himmlerio žinioje, o prie jo prieiti neįmanoma. <...> Nepaisant griežčiausio draudimo, 1943 m. balandžio 23 d., Didįjį penktadienį, man pavyko įsmukti į Lietuvos gestapo viršininko K. Jaegerio kabinetą Kaune.

Jis pasitiko mane piktu žvilgsniu, bet mane išklausė. Tuoj ėmė nervingai dėstyti, kad eina karas, padėtis rimta, rusai jau čia pat – reiktų visiems kartu gintis. O „diese dumme Litauern“ („šitie kvailiai lietuviai“ – V.V.) atkakliai nenori eiti su mumis.

Dargi drįsta – nykštukai – daryti afrontus tokiai galingai valstybei kaip Vokietija! Ar mano vyras kaltas, ar nekaltas – jis neturįs laiko gilintis.

Jis kaltas, kaip ir visi lietuviai, kad nekovoja prieš bolševikus. „Jeigu jūsų jaunimas stos į mūsų dalinius, jūsų vyras ir kiti bus laisvi, jei ne...“ užbaigė iškalbingu mostu...

Tų jo žodžių kaip gyva nepamiršiu. Taip ir baigėsi audiencija.“

4. Štuthofo koncentracijos stovyklos evakuacijos metu J. Noreika galėjo išsigelbėti ir pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo pasitraukusi jo žmona su dukrele, tačiau pasiliko globoti bejėgiškoje padėtyje atsidūrusio ir šiltine sergančio savo likimo draugo Vlado Jurgučio (nuo jo užsikrėtė liga vėliau ir pats), pateko į raudonosios armijos rankas. Lito tėvo gyvybę tačiau išgelbėti sugebėjo.

5. Atsidūręs Lietuvoje, 1946 m. pradžioje, drauge su Ona Lukauskaite-Poškiene (vėliau – poeto Tomo Venclovos, siekiančio J. Noreikos pažeminimo, bendradarbe ir bendraminte Lietuvos Helsinkio grupėje), Stasiu Gorodeckiu, Zigmu Šerkšnu-Laukaičiu įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas buvo atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Sudarinėta ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią buvo numatomi kviesti profesoriai Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Leonas Bistras, Antanas Žvironas, Kazys Šalkauskis. Sudarinėta ir pogrindžio Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė, kurios vadu tapo J. Noreika.

6. Sovietų saugumui išaiškinus pogrindinę organizaciją ir areštavus J. Noreiką, okupacinė valdžia, vadovaudamasi Rusijos Federacijos (!), ne Lietuvos įstatymais, jį teisė, 1946 m. lapkričio 22 d. pasmerkė mirti ir 1947 m. vasario 26 d. nužudė.

Šie faktai buvo priežastis, dėl kurios tas Lietuvos laisvei ir nepriklausomybei pasiaukojęs vyras bei laisvės kankinys prezidento A. Brazausko buvo deramai pagerbtas ir apdovanotas (po mirties) aukščiausiu valstybės apdovanojimu – Vyčio kryžiumi.

Ir ne tik. J. Noreikos atminimas įamžintas įvairiais pagarbos ženklais – atminimo lentomis, jo vardo gatvių ir mokymo įstaigų pavadinimais, etc. – vietose, susijusiose su Generolo Vėtros gyvenimu ir veikla. Taigi, ne vien tik prie Mokslų Akademijos bibliotekos sienos.

Tie sprendimai buvo priimti prieš gerus du dešimtmečius. Su tais sprendimais susijusią medžiagą aptarinėjo daugybė žmonių: rinko faktus, tyrė, svarstė, vertino juos tos srities specialistai. Tik tuomet atsakingos institucijos atitinkamus sprendimus priėmė. Ir ilgus metus tai niekam neužkliuvo.

Tačiau Lietuvos užsienio reikalų ministro pareiškimo tonas bei pobūdis, kuriuo jis pareiškė savo nuomonę, turėdamas prieš akis „kopijas dokumentų“, verčia manyti, kad jis yra įsitikinęs, jog to pakanka versti Aukščiausiąjį Teismą, Prezidentūrą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrą, Vilniaus miesto savivaldybę ir kitas URM nepavaldžias institucijas peržiūrėti savo sprendimus ir orkestruoti juos pagal ministro norą.

Kitaip tariant, istoriją traktuoti „kavalieriškai“ – pagal dienos ūpą, pagal interesantų pageidavimus, pagal paties ministro, drįsčiau pavadinti, seklų ano meto istorinių aplinkybių suvokimą ir šiandieninį paviršutinišką jų traktavimą.

Lyg moralinis autoritetas

Niekada nebūčiau drįsęs ministrui L. Linkevičiui viešai priminti jo paties biografijos detalių. Kadangi jo, kaip Lietuvos užsienio reikalų ministerijos atstovo, veiklą apskritai vertinu palankiai – tiek kada jis dirbo pasiuntiniu prie NATO, kai Lietuva dar tik siekė narystės aljanse, tiek vėliau, dirbant jau institucijos vadovu. Tačiau šis pastarasis, mano nuomone, ministrui autoriteto nepridedantis pareiškimas norom nenorom verčia veidrodį pastatyti prieš jį patį.

Pone ministre, Jūs smerkiate žmogų, kuris už privilegiją Jums atstovauti laisvai ir nepriklausomai Lietuvai patyrė nežmoniškus išbandymus, kankinamas tiek vieno, tiek kito okupanto, bet išduoti savo Tėvynės nesutiko. Verčiau apsisprendė mirti.

Kur buvote Jūs, kada mirtis už ištikimybę Lietuvai jau nebegrėsė, bet už jaunimo ideologinį mulkinimą, komunizmo stabų apdainavimą, „supuvusių Vakarų“ demaskavimą, tikinčiųjų skundimą, įdavinėjimą ir persekiojimą komjaunimo nomenklatūros atstovams buvo duodama „riebesnės sriubos“, atveriamos karjeros perspektyvos Maskvai tarnaujančios administracijos sistemoje?

Kur buvo Jūsų balsas, tarkime, po 1987 m. rugpjūčio 23 d mitingo prie A. Mickevičiaus paminklo, kada KGB persekiojamiems jo dalyviams buvo taikomi psichologinio teroro metodai, kai kuriais atvejais – net fizinė prievarta, žmonės buvo šantažuojami spaudoje, smerkiami susirinkimuose, mėtomi iš darbų ir mokslo įstaigų?

Jūs buvote įtakingas žmogus – Kauno miesto Panemunės rajono komjaunimo sekretorius, Lietuvos „Lenino komunistinės jaunimo sąjungos“ Centro komiteto skyriaus vedėjas. Gal Jūs tada parodėte drąsos, paaiškinote savo „draugams iš centro komiteto“, kad Molotovo-Ribentropo pakto 38-ųjų metinių minėjimo dalyviai nėra nusikaltėliai, tik skirtingai interpretuoja istorijos faktus? Ir, beje, interpretuoja lygiai taip pat, kaip šiandien tai darote ir Jūs. Tačiau tada jūsų sąjungos organas tvirtino, kad tie žmonės, tarp kurių buvo ir šių metų Laisvės premijos laureatė, yra „erkės ant sveiko mūsų visuomenės kūno“, kad jie valgo duoną, gaunamą „iš užsienio nacionalistinių centrų, finansuojamų CŽV“, – 1987 m. rugpjūčio 25 d. laidoje rašė „Komjaunimo tiesa“.

Jūsų atstovauta organizacija dezinformaciją tada naudojo kaip slaptą KGB ginklą, sąmoningos ir Lietuvai įsipareigojusios visuomenės griovimo, dalies jos žmonių politinio eksterminavimo ir „neliečiamųjų geto“, kurį tarybinė nomenklatūra apeidavo iš tolo, tvėrimo metodą. Bet Jūs tada – tylėjote. O vėliau – ar bent atsiprašėte?

Užtat dabar, lyg būtų moralinis autoritetas, ministras L. Linkevičius nevaržo savęs smerkdamas atminimą žmogaus, kurio vertinimus mažų mažiausia korektiška būtų buvę palikti kitiems. Kadangi tie išbandymai atsparumu kolaboracijai, kurių neišlaikė pats ministras, nė iš tolo negali būti palyginami su tais, kurie teko žmonėms, pergyvenusiems paeiliui tris okupacijas.

Lietuvos generalinė sritis

Pereikime dabar prie esminės šio straipsnio dalies – apie Jono Noreikos tariamai „aiškų kolaboravimą su naciais, formuojant žydų getus ir nusavinant žydų turtą“, kaip tai įvardijo URM vadovas, ėmęsis istorijos aiškinimo, teisėjavimo išskirtinai ekspertinių kvalifikacijų reikalaujančioje tyrimų byloje, netgi nekorektiško spaudimo jam nepavaldžių įstaigų vadovams.

Tikiuosi, kad papildomai pateikti „nenuginčijami faktai“, apie kuriuos nekalba ministras nei jo kamertoną palaikantis choras, padės geriau suprasti istorinę realybę ir įvertinti argumentų, kuriais taip beatodairiškai puolamas J. Noreika, vertę.

Dar visai neseniai tas pats „choras“, mojuodamas Aleksandro Pakalniško atsiminimais, aukšta balso tonacija kaltino J. Noreiką esant asmeniškai atsakingu už Plungės žydų išžudymą. Paaiškėjus, kad Pakalniškio atsiminimuose pareikšti priekaištai jokio istorinio pagrindo neturi, kaltinimų svoris patyliukais tapo perkeltas į abstrakčią „kolaboravimo“ kategoriją, mat jis kurį laiką ėjo Šiaulių apskrities viršininko pareigas.

Skamba neblogai: viršininkas! Ir dar – visos apskrities! Tik niekas iš J. Noreikos bylos aiškintojų ir komentatorių nekelia klausimo: o kokie buvo to viršininko įgaliojimai, kokie klausimai buvo jo kompetencijos ribose, ties kokia teritorija tie įgaliojimai baigėsi? Čia išsyk tenka pastebėti, kad žmonės, kurie išvedžioja esą „žydų klausimu“ kokius nors sprendimus priiminėjo lietuviškos savivaldos grandys, netiesiogiai pripažįsta, kad tuo klausimu turi labai menką supratimą arba sąmoningai klastoja istoriją.

E. Jakilaičiui gerai atsakė A. Anušauskas: „Jei sakote, kad Noreika sukūrė getą, aš sakau, kad Noreika atkartojo generalinio komisaro ir jo atstovų tose apskrityse išleidžiamus nurodymus, perrašydamas lietuvių kalba.“

Holokausto atminimo muziejaus Vašingtone dokumentų kolekcijoje saugomas vertas dėmesio vaizdo įrašas. 1985 m. sukurto ir pasaulyje išgarsėjusio filmo „Šoa“ apie žydų naikinimą autorius ir režisierius Claude‘as Lanzmannas, prisistatęs svetimu vardu, apsilankė pas buvusį Šiaulių gebietskomisarą Hansą Geweckę ir slapta kamera įrašė ilgą pokalbį.

Daugiau kaip valandą Gewecke ten kalba apie savo veiklą Antrojo pasaulinio karo metais Šiaulių apygardoje, kai 1941 m. liepą jis buvo paskirtas šios srities komisaru.

Priminsiu, kad nuo vokiečių okupacijos pradžios (vermachto kariuomenė Vilnių užėmė birželio 24 d., Kauną – birželio 25 d.) Lietuvą valdė vokiečių karinė administracija (karo lauko ir vietos komendantūros), o liepos antroje pusėje formalią valdžią perėmė vadinamasis Ziwilverwaltung‘as – vokiečių civilinė administracija.

Lietuva, pavadinta „Lietuvos generaline sritimi“, tapo sudėtine Ostlando (Rytų krašto) reicho komisariato, kuriam vadovavo tiesiogiai Hitlerio paskirtas ir Alfredui Rosenbergui, Okupuotų rytų teritorijų reichsministrui, pavaldus reichskomisaras Hinrichas Löhse, dalimi.

Čia tinka pažymėti, kad A. Rosenbergas buvo pirmasis, kuris jau 1941 m. lapkričio 18 d. uždarame susitikime su vokiečių spaudos atstovais prabilo apie būtinybę sunaikinti visus Europos žydus.

Aukščiausiu Lietuvos okupacinės vokiečių valdžios pareigūnu (generaliniu komisaru), H. Löhsės paskyrimu, tapo Adrianas von Rentelnas, o generalinio komisaro įstaiga rezidavo Kaune.

Lietuvos generalinės srities teritorija buvo suskirstyta į dvi miestų (Kauno ir Vilniaus) ir keturias teritorines apygardas (vokiškai Landgebiet) – Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio (atsirado šiek tiek vėliau). Apygardų valdžios įstaigoms vadovavo apygardų komisarai, pavaldūs generaliniam komisarui A. von Rentelnui.

Jo paskyrimu Vilniaus apygardos komisaru tapo H. Wulffas, Vilniaus miesto – H. Hingstas, Kauno apygardos – A. Lentzenas, Kauno miesto – H. Crameris, Šiaulių apygardos – H. Gewecke, Panevėžio apygardos – W. Neumas. Kiekviena apygarda aprėpė maždaug po 6–7 apskritis.

Šio paaiškinimo reikėjo, kad geriau suprastume tai, apie ką savo interviu kalba H. Gewecke ir ką nurodo kai kurie kiti Lietuvos istorikų, nekalbant apie politikus ir žurnalistus, nenaudojami istorijos šaltiniai.

Uždraudė likviduoti Šiaulių žydus

„Atvykęs į Šiaulius, turėjau vykdyti Rosenbergo įsakymą – izoliuoti žydus getuose, – sako C. Lanzmannui H. Gewecke, kuris po karo sąjungininkų buvo suimtas, tardytas, bet laisvės atėmimo bausme nenubaustas, nepaistant to, kad jau patys pirmieji jo įsakymai, tapus Šiaulių gebietskomisaru, paskelbti Šiaulių laikraštyje „Tėvynė“ 1941 m. rugpjūčio 13 d., buvo susiję išskirtinai su žydų atskyrimu ir izoliavimu (žr. dok.) – Rozenbergas pasakė, – tęsia toliau Gewecke, – kad Šiauliuose žydai ir prieš karą gyveno gete.

Uždarymą į getus Rozenbergas laikė humanišku dalyku“.

Kalbėdamas apie žydų izoliavimą getuose, Gewecke niekur nemini lietuvių. Tą Rozenbergo įsakymą, Gebietskomisaro Geweckės nurodymu, vykdę „Ordensjunker‘iai“ – Vokietijoje specialiai parengti fiziškai stiprūs vyrai, fanatiški naciai, jų buvo atsiųsta į visus apygardų komisariatus, taip pat ir į Šiaulius. J. Noreikos Geweckė visai nemini. Tačiau jis mini kitus – Šiaulių burmistrą Linkevičių ir dr. Juozaitį.

Kodėl Gewecke nebuvo nuteistas išsyk po karo galbūt bent iš dalies paaiškina faktas, kad net ir eidamas brutalios valdžios pareigūno pareigas, savo galimybių ribose, bandė išgelbėti tai, ką dar buvo galima išgelbėti.

Kaip aiškėja iš amerikiečių atliktų istorinių tyrimų („The 'Final Solution' in Riga. Exploitation and Annihilation, 1941-1944“, New York-Oxford: Berghalm Books, 2009 ir „Facing the Catastrophe. Jews and Non-Jews in Europe during Worl War II“, Oxford-New York: Berg, 2011), to galimybės, pasirodo, nebuvo tokios didelės, kaip kartais įsivaizduojama, ne tik tokių vietinės reikšmės komisarų kaip Geweckė, bet net ir reichskomisarų, kaip Löhsė. Apie apskričių viršininkus ar miestelių burmistrus čia nė kalba neina.

Pažvelkime, ką apie Šiaulių regiono žydų izoliavimą, jų turto užgrobimą ir eikvojimą rašo jau atlikti konkretūs istoriniai tyrimai.

„Facing the Catastrophe...“ rašoma: „Žudynių vykdymui vadovavo vokiečių institucijos: iš pradžių Wehramachto vietos komendantūros (Orts-Kommandantur), o nuo 1941 m. rugpjūčio pradžios – Šiaulių Gebietskomissariato civilinė administracija, bendradarbiaudama, o kartais ir nesutikdama su [tame regione veikusiomis – V.V.] saugumo policijos Einsatzkommando 2 [iš dalies, dislokuota Rygoje – V.V.], tiek ir su Einsatzkommando 3 [dislokuota Kaune – V.V.].“

Einsatzkommando 3 vadovavo jau minėtasis Karlas Jaegeris, SS štandartenfiureris, okupuotos Lietuvos gestapo viršininkas, „suteikęs malonę“ Štuthofe įkalinto Balio Sruogos žmonai užeiti pas jį į kabinetą. Jo tiesioginiame pavaldume buvo galbūt kruviniausio Lietuvoje siautėjusio žudiko Joachimo Hamanno „skrajojantis būrys“ (Rollkommando).

Kas atsitiko, kai tas būrys atvyko į Šiaulius, savo 1941 m. rugsėjo 3 d. rašte A. von Rentelnui praneša H. Gewecke: „Ką tik SS leitenantas Hamannas, Kaune dislokuotos operatyvinės grupės 3 (Einsatzkommando 3) vadas, atvyko pulkininko Jaegerio nurodymu ir pranešė, kad jis turi SS pulkininko Kaune Jaegerio įsakymą likviduoti visus Šiaulių žydus, ir kad jis turi pradėti pasirengimus nedelsiant. Likvidacija buvo numatyta pirmadienį.

Aš griežtai atsisakiau vykdyti likvidavimą ir pabrėžiau, kad bet kuriuo atveju tolesnis žydų likvidavimas, kaip tai nurodė reichskomisaras [Löhse – V.V.], neturi vykti. Tuo pačiu metu aš pažymėjau, kad visi dideli fabrikai turės sustoti, jeigu Šiauliuose bus likviduoti žydai vyrai, nes beveik visi kvalifikuoti darbuotojai yra žydai.

Aš uždraudžiau SS leitenantui Hamannui vykdyti jo nurodymą ir pareikalavau pranešti apie tai SS pulkininkui.“

Suprantama, kad nacionalsocialistinės ideologijos ir karo stovio kontekste humaniškumo dimensija neturėjo jokios argumentuojančios vertės, tad „racionalus“ pagrindimas apsaugoti žmonių gyvybes galėjo būti vienintelis – „ekonominio tikslingumo“. Taip Gewecke ir darė.

SS nepaisė Ziwilverwaltung‘o

Tačiau studija „The 'Final Solution' in Riga…“ aiškiai parodo, kad net ir reichskomisaras Löhse nesyk buvo bejėgis, nekalbant jau apie von Rentelną.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjus operacijai „Barbarosa“, vermachtas, SS ir saugumo policija išsyk didžiuliu mastu pradėjo savintis užgrobtų teritorijų turtą savo logistiniams tikslams. Jau birželio 26 d. laikraštyje „Į Laisvę“ paskelbtas vokiečių armijos karo vado atsišaukimas rūsčiai įspėja: „Kas nuslepia sovietų karius arba ginklus, municiją ir kitokią Raudonosios armijos ir SSSR nuosavybę (išryškina V.V.) arba ją pasisavina, bus sušaudytas.“ (žr. dok.)

Kitame „Atsišaukime į gyventojus“ karo vadas dar labiau sukonkretina vermachto administracijos įgaliojimus: „Vokiečių kariuomenės užimtuose kraštuose aukščiausioji valdžia priklauso kariuomenės viršininkams. <...> Per 24 val. nuo šio atsišaukimo paskelbimo reikia grąžinti: <...> visą sovietų kariuomenės bei sovietų valdžios turtą“. (žr. dok.)

Turint galvoje, kad praktiškai beveik visas Lietuvos turtas – žemė, bankai, įmonės, ūkiai ir kooperatyvai, netgi erdvesni privatūs namai ir žmonių santaupos – jau 1940 m. bolševikų buvo nacionalizuotas, nepriklausomai nuo Lietuvos piliečių tautinės priklausomybės, akimirksniu jis tapo Trečiojo Reicho nuosavybe.

Kadangi šio turto buvo pasakiškai daug, jo apskaita ir administravimas užgrobtose teritorijose buvo pavestas Ziwilverwaltung‘ui, Ostlando ribose – konkrečiai Löhsei.

Tačiau anksčiau negu buvo įkurta vokiečių civilinė administracija, gerą mėnesį čia šeimininkavo vermachtas, gestapas ir saugumo policija.

Komunistų ir žydų šaudymas bei jų turto grobimas pirmosiomis karo savaitėmis buvo taip pat ir dalis apiplėšimo strategijos, kurią, išnaudodamos jėgos persvarą ir pirmavimo, skverbiantis į užkariaujamas teritorijas, pranašumus prieš civilinę administraciją, naudojo Himmlerio vadovaujamos tarnybos.

Turto užvaldymas buvo susijęs su kariuomenės aprūpinimu, SS ir saugumo policijos bazių įkūrimu rytinėje erdvėje.

Beatodairiškas gestapininkų šeimininkavimas okupuotose teritorijose skėlė kibirkštis ir konfliktus su vokiečių civiline valdžia, kuri bandė laikytis Berlyno nustatytų taisyklių. Tačiau karo metu „teisūs“ paprastai yra tie, kurie turi daugiau ginklų ir daugiau jėgos.

„Jeigu SS pulkininkas Jägeris siunčia savo vyrus į apygardą konfiskuoti žydų turtą, už kurio tvarkymą, registraciją ir pristatymą esu atsakingas kaip apygardos komisaras, tuomet nelieka jokios garantijos, kad visas žydų turtas bus pristatytas“, – 1941 m. rugsėjo 11 d. Gewecke skundėsi Löhsei. (Facing the Catastrophe...)

Löhse‘s paprašytas pasiaiškinti dėl jo įgaliojimų sričiai nepriklausančios veiklos, Jaegeris atšovė: „Aš siunčiau jums dvi pažymas ir pranešiau, kad iš Panevėžio pulkininko Jägerio vardu surinkta 7 dėžės aukso, sidabro ir kitų vertingų daiktų.

Lietuvis buvo paskirtas vietovės saugumo policijos viršininku, kuris surinko ir pristatė vertingus daiktus Jägerio vardu.

Tai nedaro gero įspūdžio, ir jeigu aš įsakau, kad turtas būtų pristatytas, aš kelis kartus pranešu burmistrams, kad tai buvo „ponas Hamann‘as“ ir jis vertingus daiktus išsivežė. Susidaro įspūdis, kad mes ne dirbame, bet [konkuruojame] vieni su kitais“ (Ten pat).

„Löhse‘s sunkumai prasidėjo Šiauliuose, – rašoma knygoje „The 'Final Solution' in Riga“. – Būtent ten, 1941 m. rugsėjo 8 d., apygardos komisaro Hans Gewecke biure pasirodė lietuvių kapitonas Senulis, ir nusiskundė, kad jam nepavyko paimti žydams priklausančių auksinių ir sidabrinių daiktų, kaip Einsatzkommando 3 vadas jam buvo nurodęs įvykdyti saugumo policijos vardu. Dviejų miestelių burmistrai, vadovaudamiesi apygardos komisaro nurodymais, jam to neleido. Gewecke nedelsiant atėmė iš Senulio leidimą konfiskuoti turtą ir uždraudė imtis bet kokių papildomų veiksmų.“

Dar tą pačią dieną Gewecke tiesiogiai kreipėsi į srities reichskomisarą Löhsę ir pranešė apie incidentą: „Šis incidentas aiškiai parodė, kad [SS] pulkininkas Jägeris nepaiso Reicho komisaro ir apygardos komisaro duotų nurodymų registruoti žydų turtą ir atsižvelgti, kad jo tai visiškai neliečia.

Jeigu šie SS vykdomi pažeidimai nesibaigs, aš, kaip apygardos komisaras, negalėsiu prisiimti atsakomybės už tvarkingą žydų turto registravimą.“

Buvo pajėgus primesti savo galią

Kiek gestapas nesiskaitė su Ziwilverwaltung‘u gerai parodo kita tos pačios knygos ištrauka, pasakojanti apie Hugo Wittrock, Rygos apygardos komisaro, apsilankymą rugsėjo 20 d. pas savo kolegą Vilniuje Hansą Christianą Hingstą.

Svečias iš Rygos Vilniuje sužinojo, kad „ne tik SS ir saugumo policijos vadai išsiuntė į Kauną penkis sunkvežimius įvairių baldų, bet SS brigados generolas Lucianas Wysockis, taip pat SS ir saugumo policijos vadai konfiskavo Lietuvos banko pastatą, kurį civilinė administracija buvo numačiusi suteikti Reicho Credit Bank filialui.

Niekas iš SS ir saugumo policijos neprisistato, skundėsi Hingstas; jis net nežinojo, kokia jo saugumo policijos viršininko pavardė. Kaune, generalinio komisaro Lietuvoje įstaigos patalpas, SS ir saugumo policija taip pat konfiskavo savo reikmėms be jokios atožvalgos į metodinius nurodymus.

Dar iki rugpjūčio 15 d. buvo rekvizuotos lėšos iš šio miesto žydų sąskaitų. Netrukus po to buvo išimta 2,528,513 rublių suma. Rugsėjo 2 d. buvo išmokėta 1,240,667 rublių už įkeistą turtą. Visa tai sudarė 376,918 reichsmarkių arba 150,767 JAV dolerių 1941 m. kursu.“ (The 'Final Solution' in Riga…)

„Tokie atkaklūs ginčai vietose, Latvijos atžvilgiu gali būti papildyti tam tikromis bendromis generalinio komisaro Otto Drechslerio pastabomis, – rašoma The 'Final Solution' in Riga, – kad jo apygardos komisarai nuolat patirdavo sunkumų dėl Vokietijos saugumo tarnybos įsakinėjimų Reicho komisarą Löhsę „pastatyti į vietą“.

Neapsikentęs esesininkų, kurių jis negalėjo suvaldyti, savivalės, Löhse paprašė susitikimo su Hansu Adolfu Prützmannu, Šiaurės armijų grupės, okupavusios Baltijos valstybes, Baltarusiją ir šiaurės Rusiją, SS ir saugumo policijos vadu. Jis buvo atsakingas už specialios paskirties grupių (Einsatzgruppen), įvykdžiusių holokaustą Baltijos šalyse, veiklą.

Knygoje rašoma: „Löhse parašė oficialų skundą, kuriame reikalavo ne tik jo jurisdikcijos žydų turtui, bet ir jo suvereniteto perimti turtą, kurį jau užgrobė saugumo policija, atgaline data dar iki civilinės administracijos įvedimo dienos. Jis buvo Reicho patikėtinis, atsakingas už panaudojimą jau konfiskuoto turto, ir pareikalavo, kad [Prützmannas – V.V.] paprašytų jo vadovaujamų saugumo policijos padalinių perduoti turtą apskrities komisarams.“ (The 'Final Solution' in Riga...)

Civilinės administracijos sunkumai su SS ir saugumo policija dėl žydų turto, pažymima toliau šioje knygoje, gali būti suprasti tik kontekste principinio ginčo, kuris vyko SS reichsfiurerio Himmlerio ir Reicho okupuotų rytų teritorijų ministro Rosenbergo lygiu: „Gali būti, kad Rosenbergas negalėjo užkirsti kelio ar grąžinti Wehrmanto įvykdytas konfiskacijas, nes tai buvo Vokietijos Reicho paskelbtas suverenus aktas. <...> [Tuo metu] Himmleris, kaip SS reichsfiureris, atsakingas už vokiečių įsiviešpatavimą [Rytuose], buvo pajėgus primesti savo galią okupuotose teritorijose veikiančiai civilinei valdžiai.“

Nieko neatsakiau

Seimo III-iuose rūmuose šiuo metu veikia puiki paroda – apie lenkų antinacinę rezistenciją ir žydų gelbėjimą. Iškalbingas pasakojimas apie egzistencinę dramą šalies, kurioje buvo nužudyta pusė visų Europoje žuvusių žydų – 3 milijonai iš 6.

Parodoje, be kitų Lietuvoje menkai žinomų ir vertų įsidėmėti faktų, eksponuojama nuotrauka, kurioje įamžinti Didžiosios Britanijos ir JAV lyderiai bei Sovietų Sąjungos diktatorius Stalinas. Greta nuotraukos cituojami Jano Karskio, Lenkijos egzilinės vyriausybės Londone emisaro, žodžiai, kuriuos jis pasakęs susitikime su W. Churchilliu ir F. Rooseveltu: „Atvirai jiems kalbėjau apie beviltišką žydų padėtį, pabrėždamas, kad pagalba gali ateiti tik iš Vakarų. Nes lenkai yra bejėgiai, jie gali išgelbėti nebent vienetus, bet negali sustabdyti žydų naikinimo proceso.“ (žr. nuotr.)

Lietuvoje yra žmonių, kurie mano, kad tai, ko negalėjo padaryti 40 milijonų lenkų tauta, turėjo ar net privalėjo padaryti 3 milijonai lietuvių.

Popiežiaus vizito metu, renginyje prie paminklo bolševikų genocido aukoms atminti, susitikau žurnalistę iš Lenkijos. Lietuvos URM vadovo pareiškimas buvo patraukęs ir jos dėmesį. „Po tokio politiko pareiškimo Lenkijoje, kitą dieną prie jo įstaigos būtų 10 tūkstančių lenkų, su reikalavimu trauktis iš pareigų. O kur jūs, lietuviai? Tam pritariate?“

Nieko neatsakiau.