Memo Olimpiada, šveicariški sūriai ir sunkūs taškai

Rugsėjo 6 dieną 5 valandą ryto 5 iš 6 Lietuvos komandos mokinių, vykstančių į 6-ąją Vidurio Europos Olimpiadą, jau rąžė savo kaklus laukdami, kol iš Grigiškių atvažiuos tas 6-asis, bene pats linksmiausias komandos jaunylis Domantas Jadenkus. Po kelių minučių Domantas jau vartė savo bilietą, ir komanda, atsisveikinusi su palydinčiaisiais, jau registravosi reisui į Kopenhagą, iš kur turėjo persėsti į Ciuricho lėktuvą. Ir dar gerą valandą pasikračiusi traukinyje Komanda turėjo atsidurti nedideliame tūkstančius metus priskaičiuojančiame Solothurne ir pradėti savo kasmetinius pasirodymus Vidurio Europos mokinių matematikų varžytuvėse, vykstančiose dvi dienas iš eilės. Pirmą dieną kiekvienas komandos narys sprendė uždavinius pirmiausiai sau, o antrą dieną – pirmiausiai jau nebe visai sau, bet komandai.

Ir kiti komandos nariai buvo vilniečiai arba kauniečiai (išsiblaškiusiems primename, kad Grigiškės – tai jau Vilnius ir vargu jau ar čia kada nors bus kitaip).

Būdami mandagūs ir nenorėdami būti apkaltinti vilniacentriškumu, pradėkime nuo kauniečių. Kaip vėliau pamatysite, bus ir kitų priežasčių būti papildomai mandagiems.

Abu kauniečiai yra gerai žinomi jaunieji matematikai, nenuilstančio mokytojo Leono Narkevičiaus globotiniai. Abu jie jau ir pernai buvo buvę Vidurio europiečiais. Tai Aidas Kilda ir Matas Grigaliūnas.

Likę dar trys žmonės buvo Vilniaus licėjaus mokiniai, vienas iš jų Tomas Vaškevičius jau irgi nebe pirmą kartą Vidurio europietis, du likusieji buvo Justas Klimavičius, jaunesnysis garsiojo Lino Klimavičiaus brolis (būti jaunesniuoju broliu ne visada paprasta, bet Justas išradingai su tuo tvarkosi), ir Mantas Pajarskas, kurio natūralių manierų ir taktiško draugiškumo galėtų pasimokyti ir pasimokys dar ne vienas, kas tik su juo kada nors susidurs.

Atsidūrę Ciuriche, nusipirkome bilietus į Solothurną. Nesakysime, kiek jie kainavo, nes nebuvęs nelabai patikėtų, kad tiek, manytų, kad juokaujame, o tiems, kas buvo, tai nelabai įdomu, nes Šveicariškų kaimų kainų užmojai jiems yra gerai žinomi.

Apsistojome jaunimo viešbutyje, visa šeši viename kambaryje – Domantas to kambario padangėse, o vadovai buvo apgyvendinti gretimame gal penkių aukštų name, jau prieš kelis šimtmečius kažkuo reikšmingu buvusiame, o dabar tapsiame dar geresne vieta svečiams gyventi. Visi tuojau pat supratome, kad pasakymas apie šveicarišką gebėjimą iš paprastų dalykų išlaužti eleganciją nėra išfantazuotas, o kiekviename žingsnyje pasitaikantis tikrąją Šveicarijos didybę papildantis reiškinys. Kad negalvotute, kad mes ištisai krečiame juokus, iš karto pridursime, kad olimpiados uždarymas ir šventiška vakarienė su garsiosios Ciuricho aukštosios technikos mokyklos, geriausios Europoje neangliškosios mokyklos, kurioje visi žinome, kas mokėsi, rektoriaus kalba vyko didžiuliame svirne, kur kirtome, kad ausys linko, sūrį ir natūraliai išvirtas šviežias bulves.

Antrąją dieną rinkome uždavinius, trečiąją dieną vyko individualiosios varžytuvės, kur kiekvienas gavo spręsti po 4 uždavinius: vieną labai sunkų (iš 60 dalyvių jį išsprendė gal 1 žmogus), 2 vidutinius uždavinius ir dar vienas, jau ketvirtasis uždavinys gal kiek sunkesnis už tuo ką tik minėtus du.

Trečiąją dieną, kai žmonės sprendė uždavinius pirmiau komandai, o ne sau, visi kartu turėjo išspręsti 8 uždavinius, po 2 iš skaičių teorijos, algebros, kombinatorikos ir geometrijos.

Jūs teisingai pagalvojote, kad jeigu jau po 2 uždavinius, tai po vieną lengvesnį ir po kitą sunkesnį. Taip tikrai ir buvo. Abi tas dienas Lietuvos komanda pasirodė “tiksliai per vidurį”. Per komandinę olimpiadą ji pasirodė “tiksliai per vidurį” surinktų taškų skaičiumi (per abi dienas kiekvienas uždavinys buvo vertinamas 8 taškais). Taigi bendras taškų skaičius yra aritmetikos veiksmo “aštuonis kartus aštuoni” rezultatas, ir tai reiškia, kad daugiausiai galima surinkti 64 taškus. Lenkijos komanda išsprendė 7 uždavinius ir to labai pakako, kad jie būtų komandiškai pirmieji, aplenkdami antrojoje vietoje likusius vengrus ir trečiąją vietą užėmusią Kroatijos komandą, kuri sugebėjo geriau pasirodyti už vokiečius, likusius ketvirtaisiais. Lietuvos komanda, surinkusi lygiai pusę taškų (32 iš 64) liko 7 vietoje, aplenkusi Austrijos, Slovėnijos ir šeimininkės Šveicarijos komandas.

Per individualias varžytuves “absoliutus Lietuvos komandos pusiškumas” pasireiškė tuo, kad mes su Slovakijos komanda surinkome po 37 taškus ir pasidalijome 5-6 vietas – lygiai per vidurį pagal dalyvavusių skaičių.

Individualiai, skaičiuojant komandomis, abu nugalėtojai pasikeitė vietomis – individualiai pirmieji buvo vengrai, antrieji buvo lenkai. Buvo skirti du aukso medaliai, vieną gavo Lenkijos, o kitą – Vengrijos atstovai.

Na, o kaip mūsiškiai? Geriausiai pasirodė kaunietis Aidas Kilda, kuris surinko 15 taškų ir pelnė stiprų sidabro medalį. Aidas labai gražiai sprendžia geometrijos uždavinius. Jis ir šiais metais sugebėjo vieną geometrijos uždavinį suvystyti taip, kad pati komisija ne iš karto įžvelgė, kad jį taip apskritai įmanoma suvynioti. Gal kam ir neįmanoma, bet mūsų Aidui tai labai gražiai pavyko. Bronzos medalį su 10 taškų pelnė subtilusis Tomas Vaškevičius, sugebėjęs kombinatorikos uždavinį išspręsti taip, kad pamačiusi sprendimą subtiliai nustebo pati vertinimo komisija.

Išvardinsime ir kitus taškus, juoba kad, kaip sakyta, jie šiais metais “krito” labai sunkiai: Matas pelnė 5 (beveik bronza), Mantas 4, Domantas 2, be taškų neliko ir Justas.

Kita, jau 7-toji Vidurio Europos matematikos olimpiada kitų metų rugpjūčio mėnesį vyks Vengrijoje.