Mano azijietiška karantino istorija

Gintaras Vaičekauskas.

Eskadrilę apėmusi geltos epidemija. Serga ir karininkai, ir eiliniai kareiviai. Valdžios rekomendacijos gerti arbatą iš „kupranugario dygliažolės” neveikia. Sergančiuosius izoliuoja, iš pradžių jie sukišami į divizijos karo lauko ligoninės palapines, vėliau transportiniais lėktuvais išskraidinami į įvairių Sovietų Sąjungos miestų karines ligonines.

Karinis dalinys tuštėja, nauji veidai dar neatvežti. Tačiau kažkaip karas vyksta. Vietoje keturių lėktuvų, kyla du. Gal čia toks sumanymas karantino metu, bet yra būtent taip.

Kad gelta labai rimta liga rodė faktas, kad gydymui ir karantinui karininkus ir kareivius skraidindavo į Sąjungą, tuo metu maliariją ir vidurių šiltinę gydydavo vietoje - karo ligoninėse. Nors, kita vertus, gal ir priešingai - saugodavo nuo brudo sovietyną, o „geltininkus” po 21 dienos karantino grąžindavo į dalinį. Kai kuriems, kurių kepenų transaminazos fermentų tyrimas būdavo blogas, karantinas būdavo pratęsiamas.

Didžiulėje karinėje palapinėje likę tik dviese. Aš ir Panovas (o gal Paninas) iš Maskvos. Gal ne iš Maskvos, gal iš pamaskvės. Bet tai žmogus, kuris atbuvęs 21-os dienos karantiną „sojūze”, ir grąžintas tęsti tarnybos, padavė tą fatališką stiklinę arbatos, nuo kurios aš, priešpaskutinis eskadrilėje, užsikrėčiau gelta. Lengva forma. Aš taip nebent galvoju iki šiol.

Taip atsiduriu Šindando karo ligoninės palapinėje. Vaikinai pageltę, utėlėti, vieni serga sunkiai, kiti lengviau. Vietų nėra, ir visiems px, kur tu gulsies. Tądien buvo lėktuvas į Sąjungą, tad vietų atsirado. Išvežė sunkiausius.

Čia pirmą kartą išgirdau apie mirtis nuo geltos.

Praėjus porai dienų Šindande nusileis net trys transportiniai lėktuvai. Ir išskraidino geltą į įvairius Sąjungos miestus. Lėktuve buvome įsitaisę ant grindų kaip pašariniai arbūzai. Vienas ant kito. Per trijų valandų kelionę keisdavomės vietomis ant grindų. Viršuje buvo tie, kurie ištarnavo ilgiau. Vėliau sužinosime, kad varginančią kelionę atlaikė ne visi. Keli sunkūs mirė.

Aš atsidūriau Krasnovodske (dabar - Turkmėnbašis). Miestas ant Kaspijos jūros kranto, kaip ir ligoninė. Tiesa, ligoninė aptverta tvora, kurios aukštis šiek tiek virš galvos, bet kas mums, devyniolikmečiams džigitams. Mes strykt ir laisvėje, nes už tvoros vyno parduotuvė, nesvietiško grožio turkmėnės ir rusaitės. Žmonėms su naktiniais ar chalatais neparduoda vyno. Nejuokink, mergiote, mes iš ten ... parduosi. Ir parduodavo. Gerdavo geltininkai vyną ir vargo nematydavo. Kartais aplink ligoninę slankiodavo karinis patrulis, bet nelabai kišdavosi į reikalus, nes tai dažniausiai būdavo leitenantas po karinės mokyklos ir du šlapiaputriai vos „kalašą” nulaikydavę.

Miesto gyventojai turėjo įprotį skalbinius džiauti ant virvių, nutiestų tarp namų. Greitai prasidėjo skalbinių vagystės. Ant tų virvių beliko kaboti tik vaikiškos palos ir moteriški sijonai. O mieste tuo metu būdavo galima išvysti europietiškos išvaizdos civiliai apsirengusių jaunuolių, kai kurie buvo pageltę, kai kurie - įdegę. Nesvarbu, kad kelnės didelės, o vietoj batų ligoninės tapkės.

Už karantino nesilaikymą su mumis griežtai kalbėdavo perpildytos ligoninės vieno skyriaus vedėjas. Majoras. Man buvo nuolankus, nes mano Babupa (senelė) atsiuntė į ligoninę siuntinį, kuriame be laikraščio „Sportas”, buvo ir kelios dėžutės deficitinių indiškų vaistų „LIV-52”. Viena apvali dėžutė ir tiek kainuoja nuolankumas. Tai štai, jis sakydavo. Gersit, mirsit. Ir jis buvo teisus. Kai kas mirė netrukus, kai kas nuo komplikacijų. Likę gyvi, tuos kepenis jaučia iki šiol. Pasikalbame.

Kodėl šiandien apie tai rašau? Todėl, kad noriu pasakyti, jog karantino reikia laikykis. GELTĄ ĮVEIKDAVO KARANTINAS. Ir dieta. Kaip dabar bus, kol kas niekas nežino. Tačiau tikiu, kad ir dabar karantinas tai tas geriausias dalykas, kuris neleis koronavirusui plisti ir jį sustabdys.

Šis atsiminimas skiriamas Afganistano karo veteranui, rašytojui (knygos „Kaip tampama albinosais“ ir „Miražas“), kaimynui, puikiam draugui Zigmui Stankui, kuriam šiandien būtų sukakę 60 metų.