Lygumų krašte lygumu net nekvepia

Tačiau istorija parodė, kad lietuviams buvo daug lengviau vėl tapti laisviems, nei atsisakyti dar 1945 metais pasaulį išvydusioje rašytojo Džordžo Orvelo satyrinėje tarybinio totalitarizmo alegorijoje „Gyvulių ūkis“ įtvirtintos nuostatos, jog visi lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus.

Tai labai greitai užmiršo visi, kurie neabejoja esantys bent laipteliu aukščiau už pagrindinę „ūkio“ naštą ant pečių tempiančius „gyvulius“. Ir ne tik užmiršo, bet jau seniai savo užmojais pranoko sovietinės nomenklatūros vadus. Nauji, brangūs ir dar mėlynais švyturėliais pagražinti valdiški automobiliai, didžiausios išeitinės, priedai prie atlyginimų, komandiruotės į egzotiškas šalis, ilgiausios atostogos ir galimybė apskritai neiti į darbą nesibaiminant negauti algos. Tai tik ledkalnio viršūnė privilegijų, kuriomis mielai naudojasi Seimas, ministerijos, departamentai, viešos ir neviešos įstaigos. Pastarosios taip išvešėjo, kad joms aprašyti Dž.Orvelo „ūkio“ jau neužtektų. Vargu ar jos tilptų net į „kolūkį“. O ko šioms privilegijoms nesidauginti, jei jas sėkmingai išlaiko mokesčių mokėtojai, taip pat turintys privilegiją. Tiesa, tik vieną - nuolat pildyti valstybės biudžetą.

Ir vargu ar šioje situacijoje padėtų naujas Sąjūdis. Premjerą Algirdą Butkevičių vežiojantis vairuotojas be jokios baimės stato automobilį tiesiai ant šaligatvio ir pėsčiųjų perėjos. Nes puikiai žino, kad veža vieną iš trijų didžiausių Tautos tarnų, tad ir lygiausią iš lygių.