Kuo skiriasi Oslas nuo Garliavos?

Platesnio požiūrio trauką jaučiantys žiniasklaidos vartotojai (na, yra tokia veislė tų, kuriems neužtenka nuosavo kiemo naujienų) šią savaitę turėjo galimybę palyginti, kuo skiriasi mūsų ir norvegų visuomenė. Turiu galvoje šią savaitę Osle prasidėjusį pernai 77 žmones šaltakraujiškai nužudžiusio Anderso Behringo Breiviko teismą ir jau keletą metų Garliavoje – Lietuvos širdyje (o, Viešpatie!) vykstančias „antipedofilų“ akcijas. Palyginimai, suprantama, labai paviršiniai ir nebūtinai teisingi, tačiau keliantys aibę gilesnių minčių.

Kažkur užsienio spaudoje perskaičiau kitų apžvalgininkų nuostabas dėl to, kaip vis dėlto stoiškai, be isterijos ir iš pirmo žvilgsnio šaltakraujiškai Norvegijos visuomenė artimieji reaguoja į teisiamojo akibrokštus, atviras patyčias ir tvirtinimus, esą pasitaikius kitai progai jis įgyvendintų pragarišką darbą darsyk, tik su dar didesne aistra ir, esą dar gilesniu tikėjimu.

Taip, kad Utiojos saloje šįkart išgyvenusiųjų nebeliktų. Ir net aukų (kurių daugelis – pilametystės nesulaukę paaugliai) teismo salėje elgiasi taip, tarsi santūrumas būtų didžiausia vertybė. Nelaidydami prakeiksmų, nerengdami piketų prie parlamento, kad šis „Breiviko proga“ rinktųsi posėdžiauti ir persvarstyti baudžiamuosius įstatymus, pagal kuriuos jų artimųjų žudikui galima pateikti tik dvi alternatyvias sąskaitas: daugiausiais 21 metus laisvės atėmimo arba gydymą psichiatrijos ligoninėje eventualiai iki gyvos galvos. Disonuoja tik viešas Utiojoje nužudytos merginos iš Gruzijos tėvų prašymas nuteisti teisiamąjį iki gyvos galvos.

Tie mano kolegos kelia versiją, kad šitaip gali elgtis tik itin giliai tikintys savo visuomenės sankloda, jos išpažįstamomis vertybėmis, valstybės institucijų kompetencija ir šventa įstatymų viršenybe prieš viduramžiškus keršto troškimus, kitaip tariant - instinktus.

Žinoma, pro akylesnį žvilgsnį neprasprūsta pranešimai, kad Norvegijoje daugelį metų valdančiosios Darbo partijos (ji, pasak p. Breiviko, buvo viena jo taikinių) populiarumas pamažu slūgsta, randasi abejonių, ar ją lydės sėkmė artimiausių rinkimų metu. Fundamentalizmui kone prilyginami šios partijos diegiamas visuomenės atvirumas, tolerancija greičiausiai patirs tam tikrų korekcijų. Tačiau jeigu ir įvyks, šie pokyčiai greičiausiai rasis be isterijos, politikų taškymosi seilėmis.

Ir vis dėlto tos šalies visuomenės tarpląstelinės medžiagos tvirtumas šiandien kelia kvapą gniaužiantį įspūdį: kad p. Breiviko patyčios savo valstybei ir bendrapiliečiams didesnių įvairiapusių isterijų užsienyje, o ne pačioje Norvegijoje.

Taigi šia prasme palyginus, mūsų visuomenės bendrumo pamatai daug trapesni. Nesuprasi tik, ar jie per du dešimtmečius jau spėjo papūti, ar visąlaik ir tebuvo tik iš laikinai sustingusio smėlio. Ne tik todėl, kad šiuo metu Garliavoje, kuri, kaip teigia žiniasklaida, mums rūpi labiau už energetiką, atvirai triedžiančių Lietuvos kaip valstybės, visuomenės, jos institutų ir bendrapiliečių adresu yra tiesiog marios.

Problema net ne ta, kad mūsų visuomenės institutai – teismai, policija, prokuratūra, vaikų teisių apsauga, etc., etc. – yra kreivos ir šleivos. Viena vertus nesugebančios ištirti įtarimų, ar viena konkreti maža mergaitė iš tikrųjų kažkada patyrė seksualinę prievartą. Šiems įtarimams esą nepasitvirtinus, nesugeba grąžinti jau dabar psichologiškai negrįžtamai sužalotos mergaitės jos motinai. O keletą metų besitęsianti istorija jau nusinešė mažiausiai keturias vienaip ar kitaip su ja susijusių asmenų gyvybes.

Teisingumo ministras Remigijus Šimašius teigia, kad mes „nesame teisinė valstybė“. Jis teisus ta prasme, jeigu kalba apie pasekmes. Per du nepriklausomybės dešimtmečius, tol, kol mes bent jau manome, kad tvarkomės be tiesiogiai kitų tautų primetamos valios ir kaip visuomenė turime galimybę pasirinkti, Lietuvoje nėra teisės.

Tarsi ir yra įstatymai, kuriuos kuriant plušėjo dešimtys garbingiausių mūsų teisininkų ir politikų, tačiau jų sistemos didelė dalis (jeigu ne diduma) visuomenės tiesiog nepripažįsta. Kitaip tariant, mes – 3 milijonai bendrapiliečių neturime susitarimo dėl mūsų bendrabūvio principų. Kasdienio gyvenimo, o ne kokių nors ilgesnę ateitį projektuojančių strategijų.

Kiekvienas iš mūsų esame teisės ir teisingumo centras, aplink kurį visi kiti tiesiog privalo suktis. O kievieną tokios „teisingumo“ sampratos neatitinkantį teismo, kitų visuomenės institutų sprendimą kievienas iš mūsų ima vertinti kaip pasikėsinimą mus pavergti. Pasekmės – priklauso nuo aplinkybių, išsilavinimo, intelekto ir unikalios moralės.

Kitaip tariant, žmonės – teisėja, kunigas, iš sostinės atvažiavę kultūrininkai, vietiniai gyventojai ir vis gausėjantys politikai (čia – prieš artėjančius rinkimus) – nėra kokie nors bepročiai ar visuomenės atskalūnai. Garliavos instinktas slypi, anot vieno žinomo politiko, „mūsyse“ arba kiekviename iš mūsų.

Didžiausia Garliavos istorijos problema yra tos mažos mergaitės likimas. Per tuos keletą metų ji ne tik netapo laimingesnė. Ji tokia būtų buvus, jeigu dar prieš keletą metų būtų buvus vieną kartą ir visiems laikams grąžinta motinai arba lygiai taip palikta pas globėjus.

Tuo tarpu per visus tuos metus ji buvo mūsų visų luošinama. Kad mes kiekvienas patenkintume savo asmeninę sampratą apie moralę ir laimę. Laimę patyrė iš instinktų virpinimo besiverčianti žiniasklaida (kiek laidų būtų neparodyta, kiek pinigų būtų neuždirbta, kiek TV „žvaigždžių“ būtų pamirštos ilgiems laikams!), politikai ir įvairūs visuomenės veikėjai. Ir tie, visiškai pašaliniai moraliniai padugnės, kurie pasijuto turį teisę spręsti apie tolesnį tos mergaitės gyvenimą.