Kodėl mylime pavėluotai?

Gal aš ko nors nebesuprantu? Pavyzdžiui, tokio dalyko, kaip meilės išpažinimai jau Anapilin iškeliavusiam žmogui. Kol žmogelis kažkaip ropinėja žemele, jis niekam neįdomus. O štai, kai vieną dieną, taukšt, ir jo nebėr, kokie rypavimai prasideda. Kelios mano draugės nuolat bambėdavo, kad jų vyrai - tranai. Ir tik kai šie pasiligojo ar iškeliavo į dausas, suprato, kuriuos namų kampus jie patikimai laikė. Pasirodo, mano darbščiosios draugelės net susimokėti už komunalines paslaugas nemoka, nes tuo visą gyvenimą rūpinosi vyras. Tik praradusios sutuoktinius suprato, ką reiškia iš parduotuvės ar turgaus partempti bulvių su burokais krepšius. Tos, kurios gyvena nuosavuose namuose, tik sutuoktiniui iškeliavus Anapilin įsitikino, kad žolės pjovimas ne koks malonumas ir ta žolė kaip pasiutusi auga. Suvokė ir tai, kad židiniui malkų parnešti irgi šį tą reiškia, o ką jau kalbėti apie rūpestį namų šildymu. Daug ką suprato. Taip ir išeina - gyvena "pasipjaudami", pasispjaudydami, o kai vieno kuris netenka, bemat užkelia ant pjedestalo. Tai gal geriau ant pjedestalo užkelti sutuoktinį ar sutuoktinę, kol dar vienas kitam gali pasiūlyti gyvenimo šventę. Ir padėkoti - kaip gerai, kad esi šalia. Bet kažin, kiek tokių dėkojančių atrastum?

Kai apie tuos meilės išpažinimus, praradus žmogų, pradėjau galvoti kaip apie lietuvių tautinį bruožą, bemat į galvą toptelėjo švedas Augustas Strinbergas su "Mirties šokiu". Gi našlė, kuri su sutuoktiniu pjaudavosi kur kas baisiau nei peiliais ar pjūklais - dvasiškai vienas kitą žlugdydami, Anapilin iškeliavus vyrui bemat užkėlė jį ant pjedestalo. Prisiminkim badavusį olandą Van Gogą. Reikėjo tik jam iškeliauti į dausas ir norinčių įsigyti tapybos darbų radosi prūdais. O kol buvo gyvas, Van Gogo geranoris brolis Teo buvo pardavęs vos kelis paveikslus.
Impresionistas Tuluz Lotrekas, būdamas trumpomis kojelėmis, visiškai nedomino "Mulen Ružo" šokėjų, kurias vieną po kitos įsimylėdavo. Bet kiek tų šokėjų išpažinimų meilę trumpakojui Lotrekui radosi po jo mirties... Gal iš tiesų mirusius lengviau mylėti nei gyvus?
Tad kodėl mes žmogaus nemylime, kol jis šalia? O paskui tą nemeilės jausmą gyvam puolam "tušuoti" statydami akmeninius paminklus...

Iš vairuotojo varpinės

"Vakarų ekspresas" dažnai sulaukia keleivių skundų dėl įvairiausių vairuotojų veiksmų - ar nepalaukė, ar nemandagiai bendravo, ar nepamatė ir t.t. Šįkart redakcija sulaukė vairuotojo Albino skambučio - vyras norėjo išdėstyti savo versiją dėl sulaukto skundo.
"Vasario 3-iąją, 7.41, vairuodamas 2 autobusą ir važiuodamas centro link į Mokyklos stotelę atvažiavau jau vėluodamas 7 minutėmis. Žmonių prilipo tiek, kad jau stovėjo ties priekiniu stiklu ir mane dėl to jau buvo galima bausti. Tikrai mačiau, kad atbėga dar vienas keleivis, tačiau jis net fiziškai nebebūtų tilpęs, todėl ir uždariau duris", - darbinę situaciją aiškino vairuotojas.

GRAŽINA
[email protected]

Tel.49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.