Kodėl Antanui Kavaliauskui reikėtų pastatyt paminklą?

Su Antanu Kavaliausku, ne atletu, ne krepšininku, ne nekasdieniško ūgio žmogumi, ne biču, per metus uždirbančiu daugiau nei statistinis lietuvis uždirba per dešimt. O su žmoniškosiomis vertybėmis.

Robertas Javtokas gauna traumą likus mažiau nei dviems savaitėms iki olimpiados ir rinktinė staiga lieka su vienu centru. Klaustukų lieka per daug, kad tiesiog imt ir laukti.

Po Kemzūros skambučio Antanas palieka Hjustoną ir skrenda į Lietuvą. Palieka žmoną, vaiką, atostogas ir važiuoja dirbt, padėt komandai sunkiu ir neaiškiu momentu. Meta viską nors ir žinodamas, kad neturi garantuotos vietos ir yra tik planas "B" K. Kemzūros schemose – pasveikus R. Javtokui (deje nebe) A. Kavaliauskas būtų vėl, antrą kartą šiais metais "atkabintas" nuo rinktinės.

Bet žaidėjo tai nestabdo, nes rinktinė tai svajonės išsipildymas. Nes dalyvavimas olimpiadoje sportininkui labai svarbus gyvenimo įvykis. Nes į rinktinę gali būt nebepakviestas daugiau gyvenime. Nes pagalba savo draugams, šaliai yra svarbiau už viską.

Kai tu neįsižeidi nepatekęs į galutinį dvyliktuką ir neprašai jokių garantijų prieš grįždamas – tu esi vertas pagarbos. Kai tu nekuri istorijų apie suplanuotą vasarą, stumdomus baldus, o padedi kada reikia komandai (šaliai), ne tada, kai tau reikia parodyti gerą sportinę formą prieš pasirašant kontraktą su nauju klubu – tu esi vertas pagarbos.

Tikrai ne kiekvienas viską metęs skris keliolika valandų per Atlantą iki Lietuvos, kad kankinamas aklimatizacijos galėtų sportuot (dirbt) ir treniruotis su komanda.

Už visa tai ir reikėtų lietuviškajam A.K. pastatyt paminklą. Už pavyzdį, kurį jis rodo tiek mums, gerbėjams (ypatingai jaunajai kartai), tiek kolegoms krepšininkams.

Ką manai D-Mo? Ką manai M. G.?