Ko verti paprasti sprendimai?

Paprastai beigi greitai valdžios ar tik jos vardu priimami primityvūs sprendimai veik visada baigiasi fiasco: blogai, nepasiekiant deklaruotų tikslų, net gėdingai. Ypač, jeigu valdžios žmonės daugiau laiko skiria savo priimto sprendimo viešai reklamai, o ne priežasčių bei pasekmių analizei. Kad ne vien save mėgintų įtikinti priimamų sprendimų genialumu, bet ir mėgintų išskaičiuoti, kokios šalutinės kliūtys ar pasekmės gali sutrukdyti įgyvendinti tai, kas iš pirmo žvilgsnio eina lyg peiliu per sviestą.

Bene ryškiausiai mano palėpėn įstrigęs pavyzdys: Lietuvos ir Latvijos muitinių klausimas prieš gerą dešimtmetį. Ši problema buvo tarsi skaudulys, kompromituojantis dviejų šalių valdžią, nes, nors rinkos apsaugos funkcijas dar prieš narystę Europos Sąjungoje muitinių postai pasienyje atliko tik labai jau šiaip sau, neskaidrumo, korupcijos, atviro kyšininkavimo ten buvo per akis. Šis skaudulys erzino daugelį. Ligi tiek, kad problemą dvišaliame susitikime ėmė svarstyti Lietuvos ir Latvijos valstybių vadovai. Valdas Adamkus ir jo kolega Guntis Ulmanis tvirtai paspaudė vienas kito dešinę ir garsiai paskelbė, kad dvišalė muitinės kontrolė tarp Lietuvos ir Latvijos yra naikinama.

Taip maždaug: viens, ir viskas.

Kas iš to išėjo? Kas tik norime, tačiau visai ne tai, ko du lyderiai siekė. Šiek tiek vėliau tik teko p. Adamkų girdėti viešai piktinantis: esą, na, ko dar reikia sprendimą priimti, jeigu sutaria dviejų šalių vadovai?! Nes muitinės postai veikė, kaip anksčiau veikę. Jei neklystu, veik ligi dviejų šalių narystės ES ar dar vėliau - Šengeno zonoje laikų.

Veikė todėl, kad visuomenėje, viešosiose institucijose buvo kritinė masė žmonių, kurie tų muitinių veikimu buvo suinteresuoti. Vieni iš jų gyveno, kiti tokiu būdu mėgino įrodyti, kad muitinės – labai svarbi institucija (pamėginkite iškelti idėją, kad mutinės reikalingos net šiuo metu – Šengelio zonos ir ES bendros rinkos sąlygomis, nesu tikras, ar net muitinės vizionieriai pagundai atsispirtų).

Lietuvos ir Latvijos dvišalių muitinių epopėją prisiminti šią savaitę turėjau bent du kartus. Pirmusyk – dėl “Jūros šventės” ritualo Pravieniškių pataisos namuose, kada keli seniau kalėjimo duonelę kramtantys Pravieniškių faunos atstovai, kaip suprantu, prausykloje surengė kažką panašaus į naujokų krikštynas. Ir vėl – šurmulys, skandalas, kurio aplinkybės – galimybė pasimėgauti žiniasklaidai. To juk neturėjo būti: Pravieniškės išvalytos (ar bent jau pravalytos) nuo korumpuotų vadovų, ten viršininkai – nauji žmonės. Pridūrus dar ir kitas brangiai kainavusias griežtesnės kontrolės iniciatyvas, pasak valdžios įsitikinėjimų, tokiois nesąmonės senokai turėjo būti užkardytos.

Tai va, kad ne taip visa paprasta. Tam yra daug priežasčių. Viena vertus, pataisos namuose vyraujant neformaliems santykiams, toleruojant ritualus, administracijai lengviau valdyti ten teismo sprendimu gyvenančią fauną. Alternatyva: daug didesnės algos kolonijos personalui (kad prižiūrėtojams kasdien nereiktų galvoti, kiek eurų šiandien įvairiais būdais pavyks į kišenę gauti papildomai ir galbūt parnešti į šeimą), vadinamosios kalinių hierarchijos desakralizavimas (nebūtinai taikus) ir griežta įstatymų viršenybė.

Antra vertus, drįsčiau paminėti dartos terpės aktualų aspektą, apie kurį dabar dažnai kalbama. Turiu galvoje mobilaus ryšio blokavimą pataisos namų teritorijoje. Viena vertus, Lietuva šiuo metu yra panaši į Akmens amžiaus atsilikusią valstybę, kuri kalintiems laisvės atėmimo bausmės laiką riboja prieigą prie šiuolaikinių ryšio priemonių (spėju, kad šias priemones galima naudoti ne tik piktais tikslais). Kita vertus, skelbiant garsų lozungą apie tai, kad tokiose įstaigose ryšys yra blokuojamas, o mobiliosios aplikacijos perdavimas kaliniui prilyginamas nusižengimui, reikia aiškiai priminti, kad pirmieji dėl tokios priemonės pyksta ne kaliniai (jie turi istoriškai įvairesnių, gal ir sudėtingesnių susisiekimo su laisve būdų), o kalinių pokalbius “iš zonos” kontroliuojantys pataisos namų ir policijos operatyvininkai. Jie tuo ryšiu klauso rimtesnių istorijų už naujokų krikštynas.

Trečias priminimas apie tai, kad valdžia neturėtų elgtis primityviai ar ne kvailai – iš energetikos srities. Šią savaitę pasigirdo ašarų, esą rinkoje 20-30% pabrango biokuras. Maža to, esą šilumininkai negali per biržą jo nusipirkti tiek, kad užtektų visai žiemai. Vienas jų atstovas kažkuriai televizijai paleido agitacinę tiradą, kad reikalavimą 100% biokuro pirkti/parduoti biržoje valdžia turėtų liberalizuoti, palikdama galimybę šilumos gamintojams sudaryti tiesiogines sutartis su biokuro tiekėjais. Savaime suprantama, vien prekybos per biržą reikalavimas neužtikrina ilgalaikio biokuro pigumo. Siekiant tokios tikslo reikia įvertinti daug daugiau, taip pat ir šalutinių, biokuro rinką veikiančių veiksnių. Tačiau prekyba “tiesiogiai, ne per biržą” - praėjęs etapas. Kurio skiriamasis bruožas – didelės oligopolijos, kurių vienos įmonės imasi šilumos gamybos, kitos – superka biokurą ir dirbtinai kelia jo kainą (taigi ir šilumos kainą vartotojams). Birža ir radosi tam, kad šios vieniems ir tiems patiems savininkams priklausančios tiekimo bei gamybos įmonių išlaikomos grandinės neturėtų prasmės.

Tačiau faktas: net tokioje gana nesudėtingoje rinkoje kaip biokuras, valdžia turėtų pridėti daugiau analitinių, stebėsenos pastangų. O pažadų apie tai, kad dabar jau viskas, bus pigiau, dalyti mažiau.