Kaip rusai tikrina V.Zelenskio raumenis

- Vos tik pasibaigė Ukrainos prezidento rinkimai ir iškart jų nugalėtojas Volodymyras Zelenskis sulaukė „dovanėlės“ iš Rusijos: Vladimiras Putinas pasirašė prezidentinį dekretą, palengvinantį Rusijos pilietybės gavimo procedūras okupuotų Ukrainos teritorijų gyventojams. Tikriausiai tai nėra atsitiktinis sutapimas? Ką tuo nori parodyti V.Putinas? Kokią žinutę ir kam jis siunčia?

- V.Putinas visada garsėjo provokaciniais veiksmais. Tiesą sakant, tuo jis ir išgarsėjo... Tie veiksmai turi kelis tikslus. Pirmiausia - tai mėginimas išryškinti naujai išrinkto Ukrainos prezidento reakciją.

Jis jau ją gavo: kaip žinia, V.Putinas, skirtingai nuo Dmitrijaus Medvedevo, yra pareiškęs, kad mes jau nudegėme su Donaldu Trampu, todėl dabar neskubėsime pareikšti savo palankaus požiūrio į naująjį Ukrainos vadovą. O tas naujai išrinktas vadovas sureagavo reikalavimu padidinti sankcijas Rusijai dėl jos grubaus kišimosi į Ukrainos vidaus reikalus.

Antras V.Putino tikslas - stiprinti savo įtakas nuo Ukrainos de facto atplėštose konfliktinėse teritorijose. Kadangi čia gyvenant Rusijos piliečiams Kremliaus pareiškimai, V.Putino požiūriu, įgauna daugiau legitimumo ir teisėtumo: jis esą gina savo piliečių interesus ir jų turtą. Trečias dalykas - Rusija turi labai aiškų planą: priversti Ukrainą praryti tokias nesuvirškinamas teritorijas, kaip Donbasas, priversti Ukrainą mokėti šiai teritorijai įvairius pinigus ir tuo pačiu turėti savo teritorijoje nuolat negyjančią ir pūliuojančią žaizdą, krūvą konflikte nuolat dalyvaujančių nekontroliuojamų asmenų, kuriems Rusijoje išduotos indulgencijos toliau vykdyti nusikaltimus, kurie ten niekada nebus pastebėti ar prisiminti. Perfrazuojant seną lietuvišką pasaką, Ukrainai įteikiamos geležinės kurpės, kurios niekada nebus sunešiotos...

Taigi, V.Putinas čia žaidžia labai aiškiai, neslėpdamas pagrindinių strategijų ir jam neblogai sekasi. Gera naujiena, jog V.Zelenskis į tai sureagavo vieninteliu ukrainiečiams priimtinu variantu.

- Įvairiuose portaluose po šio V.Putino veiksmo pasipylė nemažai komentarų apie galimą konflikto eskalaciją, netgi ateina žinios iš fronto apie intensyvėjančius susišaudymus, galimą sunkiosios ginkluotės pritraukimą ir t.t. Kiek yra pagrindo šioms kalboms?

- Konfliktas turi tarsi gyvo organizmo savybę: tai prigęsta, tai vėl suintensyvėja... Tai nereiškia, kad staiga viskas pereis į visiškai kitą karinės jėgos panaudojimo fazę. Bus toliau mėginama išspausti tam tikros politinės naudos, bus pasodinti į vietą naujai pasodinti politikai, kurie tuo pačiu ir bus pagąsdinti, kol dar jie nesusitupėjo ir nesuvokė, kaip turi reaguoti į tokią situaciją.

Po to vėl viskas aprims, o Vakarų „partneriams“ bus pademonstruota, kad V.Putinas esą valdo šitą situaciją. Kitaip sakant, noriu šaudau, noriu - ne... Aš nesiūlyčiau į tai kreipti daugiau dėmesio, nei reikėtų. Akivaizdus čia yra vienas dalykas: Ukraina ir su naująja valdžia yra priversta turėti efektyviai veikiantį karinį potencialą. Priešingu atveju, ji neteks savo valstybingumo ir bus visiškai sunaikinta.

- V.Zelenskis anksčiau iki šio pareiškimo apie sankcijų Rusijai griežtinimą buvo laikomas tarsi palankesniu Rusijai politiku, nei nuo scenos nueinantis Petro Porošenka. Ar dabar toks vertinimas keičiasi?

- Čia labai svarbu suprasti vieną dalyką, jog V.Zelenskis, žinoma, į šį postą atėjo ne vienas, tai nėra „liaudies tarnas“ ar žmogus iš gatvės. Už jo stovi grupė stambių Ukrainos oligarchų, tokių, kaip Valerijus Choroškovskis, Igoris Kolomoiskis, Dmytro Firtašas ar Viktoras Pinčiukas.

Nors į šiuos žmones žiūrima kaip į siekiančius išsaugoti nekonfliktinę situaciją su Rusija, tačiau visa ši grupuotė puikiai supranta - jeigu tik jie atleis vadžias, jeigu čia bus suteikta galimybė laisvai veikti V.Putinui, jiems su savo oligarchiniais milijardais Ukrainoje vietos nebeliks.

Kitaip sakant, visa ši 45 milijonų gyventojų rinka ir fantastiškai turtinga šalis tiesiogine to žodžio prasme įkris tiesiai į Rusijos oligarchų kišenę. Todėl mano prognozė yra tokia: šitie žmonės ginsis.

- Kadangi pradėjome apie Rusiją, prisiminkime ir Šiaurės Korėjos lyderio Kim Čen Uno (Kim Jong-un) šios savaitės vizitą į Vladivostoką. Čia jis keturias valandas vedė derybas su V.Putinu. Apie ką jiems buvo svarbu derėtis? Kokie čia jųdviejų interesai?

- Mažasis raketų žmogelis, tik atvykęs į Vladivostoko derybų salę, sako: „Vladimirai, aš matau, kad tu tapai gana didele pasaulį formuojančia jėga. Aš matau, kad tu esi ir Ukrainoje, ir Sirijoje, ir Venesueloje - tai reiškia, kad gali daryti žingsnius, kurių tavo pirmtakai padaryti nesugebėjo.

Akivaizdu, kad grįžti į pozicijas, todėl klausiu: ar nenorėtum sugrįžti į pozicijas ir pas mus? Man būtų kur kas lengviau po to derėtis su tais niekingais amerikonais... O tu galėtum turėti įtakos ir Pietų Korėjoje, kurios ekonominis potencialas visai nemažas...“. Trumpai šnekant, toks yra mažojo raketų žmogelio pranešimas. Į tai V.Putinas mielai atsakys: „Be abejo, žinoma, mes ten esame laukiami...“. Taip bus uždėtas dar vienas pliusiukas jo intensyvioje kovoje su kvailais europiečiais ir paikais amerikonais.

Daugiau jiems nėra apie ką šnekėtis, nes tai yra pagrindinis klausimas. Žinoma, kaip tam tikra maskuotė, gali būti pasirašyta viena kita sutartėlė naftos ir kitų energetinių išteklių klausimais, o rusai galbūt užsisakys nemažą kiekį lazdelių ryžiams valgyti... Bet pagrindinis klausimas yra geopolitinės pasaulio dalybos. Ir abu šie veikėjai tai puikiai daro, siekdami įkišti pagalį į D.Trampo ratus.

- Negalime ignoruoti islamistų išpuolio Šri Lankoje. Vietos valdžia iškart pripažino, kad tai buvo teroristų ataka, galbūt dėl to, kad jos mastų jau neįmanoma nuslėpti. Taigi kodėl buvo smogta būtent Šri Lankoje?

- Islamistai patys atsakė, kad tai yra jų reakcija į įvykius Naujojoje Zelandijoje, kur buvo nušauta 50 musulmonų... Tačiau čia reikia suprasti teroristinio karo prigimtį - jie atakuoja ten, kur esamu momentu yra stipresni. Šri Lankos vadovybė ilgą laiką ignoravo grėsmę, apie kurią seniai trimitavo visi pasauliniai žvalgybiniai tinklai.

O jie sakė, kad Šri Lankoje suka lizdą islamistai. Todėl galima spėti, kad daugybė žmonių, kurie turėjo priimti atitinkamus sprendimus, slapta žavisi radikaliojo islamo idėjomis ir realių grėsmių, kurias jiems rodė Vakarų žvalgybos tarnybos, ignoravimas nėra kvailumo ar profanacijos reikalas. Tiesiog tai yra tam tikra pozicija, kurią vietos valdžios elitas, užsikrėtęs islamistinėmis idėjomis, pradeda demonstruoti.

O patiems islamistams kuo toliau, tuo labiau sekasi parodyti, jog vyksta tikras karas, kurio vienoje pusėje yra niekingi kryžiuočiai, o kitoje - islamo kovotojai ir kiti „alacho kariai“. O už viso to stovi civilizacijų konfliktas: judėjų-krikščioniškoji civilizacija prieš sparčiai besivystančią jauną ir veržlią islamo civilizaciją. Pagaliau šis suvokimas tampa viešu, tarsi tam tikra politine norma.

Islamą išpažįstančių šalių politikai šį suvokimą pradeda vertinti, kaip vieną iš savo politinių pozicijų. O būtent tai visokio plauko „islamo kovotojams“ ir kitiems teroristams reiškia pergalę. Medija šiuo atveju lošia jų pusėje. Medijoje esantys tokie situacijos vertinimai yra kraujas, maitinantis šitą konfliktą.

- Kaip neprisiminus Paryžiaus katedros gaisro konteksto. Kone kasdien išgirstame vis naujų versijų: esą tai buvo trumpasis jungimas, renovavimo darbai, o štai šiomis dienomis jau pasakojama apie katedroje rūkiusius darbininkus, kuriuos „demaskavo“ įžvalgūs tyrėjai... Visada buvo atmetama tik viena - terorizmo versija. Ji buvo paneigta vos gaisrui prasidėjus. Kaip tai paaiškinti?

- Aš siūlyčiau Emanueliui Makronui (Emmanuel Macron) paimti 500 metų senumo perdengimo rąstą ir uždegti jį cigarete... Ir visi reikalai iškart stos į savo vietas. Ta skuba, dėl kurios buvo iškart pradėta ignoruoti katastrofos teroristinio akto versija, aiškiai parodo, kad tai yra vienintelė teisinga versija.

Daugybė atakų prieš krikščioniškas bažnyčias Prancūzijoje ar Jungtinėse Valstijose rodo, kad tai yra aiškiai nubrėžta teroristinio veikimo kryptis. Nepripažįstant šito, suteikiama galimybė politikams kurį laiką ramiai išsėdėti savo kėdėse, galbūt net visą kadenciją, gauti ramiai atlyginimus už visišką problemos ignoravimą.

Klausimas nesprendžiamas, nes tai yra begalinis galvos skausmas, bet pati problema nuo to niekur nedingsta, o kaskart smogia vis skaudžiau. Visi tie, kas ignoruoja virš Europos pakibusį milžinišką pavojų, o tiesiai kalbant - virš baltojo žmogaus sukurtos civilizacijos, yra nusikaltėliai. Šiuo požiūriu nusikaltėliai Nr.1 yra Angela Merkel su E.Makronu.

- Šią savaitę buvo daug triukšmo dėl to, kad D.Trampas iki šiol vis dar nėra pateikęs savo pajamų deklaracijos. Kas trukdo tai padaryti? Kodėl šitaip delsiama? O gal yra poreikis kažką nuo visuomenės nuslėpti?

- Labai galimas dalykas, kad mitai apie milijardierių, kuris aukoja savo laiką uždirbamus milijonus dirbdamas Tėvynei, yra tiesiog tušti žodžiai. Galbūt pavarčius deklaracijas paaiškėtų, jog karalius yra nuogas tikrąja šio žodžio prasme. Tai yra tik vienas iš galimų atsakymų.

Kitas dalykas - pateikus tokią deklaraciją galėtų paaiškėti, kad prokuroro Roberto Miulerio ataskaitoje yra daug spragų ir kad ji apskritai negalėjo būti tokia pozityvi D.Trampo atžvilgiu, neįvertinus duomenų, kurie galėjo ateiti iš tokios deklaracijos. Galėčiau pateikti dar mažiausiai penkis paaiškinimus, kodėl jis nepateikė šios deklaracijos, bet kur kas vertingesnis yra klausimas: o kodėl jam leidžiama tai daryti? Atsakymas čia yra tik vienas: D.Trampas pagaliau tapo naudingas tiek JAV elitui, tiek pagrindiniam rinkėjui, tiek nemenka dalimi netgi patiems demokratams.

Sociologai atseka įdomų procesą, kai baltasis demokratų rinkėjas (o, kaip žinia, pagrindiniai demokratų lobistai yra JAV žydai) pradeda vis labiau pozityviai vertinti tiek patį D.Trampą, tiek jo politiką.

Taigi, aš manau, kad atsakymas slypi čia. D.Trampas padarė visa tai, ko iš jo buvo norima ir netgi demokratų lyderiai Kongrese sako, kad jie nemato būtino reikalo jį atakuoti. Pripažino Jeruzalę vien tik Izraeliui, perkėlė ambasadą, mūsų lobistai laimingi - ko daugiau reikia?

- Apskritai visi fokusai su pajamų deklaracijomis ir sumokėtais nesumokėtais mokesčiais Amerikoje pernelyg dažnai tampa tam tikru šantažo įrankiu: už juos visada galima ką nors pasodinti, jeigu daugiau nėra už ką. Pavyzdžiui, D.Trampo draugą Polą Menafortą (Paul Manafort)...

- P.Menafortui „neprisiuvo“ Maskvos rankos rinkimuose bylos, užtat „prisiuvo“ mokesčių nemokėjimą. Dar geresnis pavyzdys būtų legendinis mafiozas Alfonsas Gabrielis Kaponė, arba Al Kaponė (angl. Alphonse Gabriel „Al“ Capone), kuriam taip ir nepavyko „prisiūti“ gausybės plėšimų, pagrobimų ar žmogžudysčių. Tačiau teko atsakyti už mokesčių nemokėjimą, ką visi supranta ir kas yra visiems priimtina forma. Visuomenė taip dažniausiai sprendžia „nesugaunamųjų“ banditų bei kitų panašių veikėjų problemą.

- Pastaruoju metu nutilo kalbos apie „Brexit“, kadangi Europa britams suteikė dar laiko pagalvoti ir pasitarti. Tačiau aistras netikėtai pakurstė Škotija, kurios premjerė pasakė, jog 2021 metais šauks naują referendumą dėl Škotijos Nepriklausomybės. Anglai jau pasakė, kad to daryti neleis. Žodžiu, matome dvi absoliučiai priešingas ir nesutaikomas pozicijas. Kaip rasti kompromisą?

- Ką reiškia „neleis“? Jie patys atidarė visus šliuzus ir tiesiog privalėjo šito tikėtis. Kaip galima galvoti, jog įmanoma kvailioti trejus ketverius metus ir nesulaukti patogaus momento keltams spręsti savo valstybingumo atkūrimo klausimus? Kas lieka iš Didžiosios Britanijos po „Brexit“?

Štai klausimas, į kurį sau bando atsakyti škotai. O mes dar kartą privalome pasakyti, jog tol, kol britai nepripažins, kad „Brexit“ buvo diversija, psichologinio ir ekonominio karo prieš Britaniją operacija, o ne britų pensininkų ir patriotiškai nusiteikusių asmenų apsisprendimas, tol ši situacija kels tokias problemas, kaip Škotijos nepriklausomybės referendumas ar panašūs dalykai. Sniego kamuolys ritasi toliau. Britai dar ne to sulauks...

Matyt, iš paskos ir Šiaurės Airija bandys susijungti su Airija, ir t.t. Todėl, kad niekam nereikalinga ta lūzerių grupė su moterėle, iš pradžių agitavusia prieš „Brexit“, o paskui tapusia pagrindine „Brexit“ ideologe, priešakyje. Politikoje yra reikalingi žmonės su aistra, o ne vėjarodžiai, besisukiojantys pavėjui...