Kada griūva vidinės užtvaros

Šeimos tragedija Šilutėje, nusinešusi trijų žmonių aukas, ir ją gaubianti paslaptis sukrėtė visuomenę. Kas turi atsitikti žmogui, kad jis pakeltų ranką prieš pačius artimiausius ir patį save? Ar aplinkiniai gali įžvelgti artėjant nelaimę ir sulaikyti nuo jos?

Klaipėdos psichikos sveikatos centro vyriausiasis gydytojas psichiatras Aleksandras Slatvickis teigia, jog tokia tragedija dažniausiai įmanoma tuomet, kai žmogų ištinka afektas: stiprus trumpas susijaudinimas, smarki emocinė reakcija, jausmų (ypač pykčio) protrūkis. Juo prasiveržia žmogaus savyje ilgai kauptas nuovargis ar neviltis. Tuo paskutiniu lašu, sugriaunančiu visas vidines užtvaras, gali tapti bet kas - kieno nors pasakytas žodis, kilusi kokia mintis, skambutis ir pan.

Afekto metu, - pasakojo psichiatras, - žmogų apima stiprios neigiamos emocijos, jam atrodo, kad iš susidariusios situacijos išeities nebėra. Kadangi žmogus nebevaldo savęs, jo elgesys gali tapti neprognozuojamas.

Nuo afekto būklės niekas neapsaugotas, todėl, anot psichiatro, teoriškai kiekvienas žmogus yra potencialus žudikas.

Užkirsti kelią bręstančiai afekto būsenai bemaž neįmanoma, mat tai išoriškai gali nepasireikšti: juk "nebūtinai tas žmogus turi kasdien draskytis, rauti plaukus nuo galvos, verkti, skųstis". Jei žmogus taip darytų, dar būtų pusė bėdos - ekstravertas, orientuotas į išorinį pasaulį ir besidalijantis savo problemomis su kitais, nesukaupia tiek daug neigiamų emocijų. Sunkiau intravertui, viską išgyvenančiam savyje. Kada indas persipildys - sunku prognozuoti.

Išsijungia stabdžiai

Negi afekto būklės metu nesaugo nė giliai mumyse glūdinčios vidinės moralinės nuostatos, sąžinė, neleidžianti pakelti rankos nei prieš kitus, nei prieš save?

Psichiatras sako, jog gyvenimas rodo priešingai - net tokiems poelgiams nepritariantys žmonės, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali pasielgti lygiai taip pat.

Hipnozę gydymui taikantis A. Slatvickis palygina: giliai užhipnotizuotas žmogus padarys viską, ką lieps hipnotizuotojas, išskyrus tai, kas nesuderinama su jo moralinėm vertybėmis, nuostatomis. Literatūroje aprašytas atvejis, kaip užhipnotizuotam žmogui buvo įteigta, jog reikia nužudyti blogą, daug nelaimių žmonijai galintį atnešti asmenį. Žmogus paėmęs kartoninį peilį ir pakėlęs ranką smogti. Tačiau ranka sustingusi, taip ir neužgavusi kito žmogaus - suveikę vidiniai stabdžiai.

Tačiau šie vidiniai stabdžiai ištikus afektui išsijungia.

Ar tikėjimas saugo?

Ar tokie nevaldomo pykčio, gal nevilties proveržiai susiję su dvasinių vertybių, tikėjimo nebuvimu?

"Be abejo, bet koks tikėjimas yra žmogui atrama, nors teigti, kad tikintys to nepadarys, būtų per drąsu. Tačiau jei tikėjimu tampa pinigai, žmogus gali palūžti, tų pinigų nelikus. Negalima melstis aukso veršiui. Tai labai pavojingas dievas", - samprotavo pokalbininkas.

"Nėra taip, kad tikintys Dievą apsaugoti nuo tokių gundymų. Nė vienas nesame nuo to apsaugoti, nes demonas puldinėja visur. Bet tikinčiam žmogui yra galimybė jį atpažinti, pasipriešinti tai dvasiai. Nežinau, kas gali padėti pasipriešinti netikinčiam. Bet pasakyti, kad taip neatsitiks tikinčiam, taip pat negalime. Yra dalykų, kuriuos sunku mums suprasti", - teigė pranciškonas brolis Gediminas Numgaudis.

Tiems, kurie jaučiasi priėję liepto galą, psichiatras A. Slatvickis pataria prisiminti, jog padėties be išeities nebūna. Reikia atsisėsti, suskaičiuoti iki 10 ar daugiau ir pagalvoti, gal išeitis visgi yra. Visada būna mažiausiai viena išeitis.

Genovaitė PRIVEDIENĖ