Jei gali, pasipinigauk. Jei neturtingas - dink

Kol kas tik kai kurios, tačiau ir kitos kolegijos bei universitetai susipras. Nes Lietuvoje joks papildomas pasipinigavimas jau neturėtų mūsų nustebinti.

Gydymo įstaigos visai atvirai lupa iš pacientų papildomus mokesčius už suteiktas paslaugas. Nors už apdraustus pacientus užmoka Valstybinė ligonių kasa. Tad kurių galų piliečiai turi mokėti valstybei mokesčius? Suskirstytus į valstybės biudžeto eilutes.

[CITATA]

Juk mentalitetas, vyraujantis šalyje, beveik atvirai turginis. Supaprastintas. Aš tau morką, o tu man - pinigą. Užsimoki - gauni. Diplomą. Kardiogramą. Danties plombą. Lūžusios kojos įtvarą ar kokį nors valstybinės įstaigos popiergalį. Neužsimoki - negauni. Diplomo, morkos, medicininio tyrimo. Jei taip bus, pasieksime laiką, kai darželinukai kiekvieną rytą užsimokės auklytėms už dieną, praleistą darželyje.

Moksleiviai ims mokėti mokytojams už kiekvieną geografijos ar istorijos pamoką. O vėliau - ir už kontrolinio ar egzamino balus. Už pedagogo ar slaugytojos šypseną. Visi in corpore skimbčiosime piniginėmis. Tie, kas pritrūks žvangančiųjų, bus laikomi antivisuomeniškais. Taps autsaideriais. Išvaikytais iš turginio sociumo. Jei neturi, lik beraštis. Jei neturi, mirk. Jei neturi, vaiko nekrikštyk. Jei neturi, nepateksi į kapines. Kodėl su nuskurdusiais ceremonytis?

Valdžia pati padiktavo madą, kad reikia nugręžti silpniausius. Pritrūko biudžete pinigų ir nurėžė pensininkams pensijas. Nutarė, kad sunkūs ligoniai neperspektyvūs valstybei, ir nurėžė jiems būtinus medikamentus. Faktiškai neprieinamos ir teisinės paslaugos. Nes notarai, antstoliai, advokatai lupa astronomines sumas. Legaliai. Įteisintai.

Humaniška valstybė turėtų numatyti, kaip vienoks ar kitoks nutarimas paveiks silpniausius. Ar jie atlaikys papildomas finansines naštas. Ir kaip vienoks ar kitoks nutarimas morališkai paveiks dar mokią visuomenę. Švelnės ta visuomenė ar žiaurės. Dar labiau individai korumpuosis, tik savo interesų paisys. Ar atvirkščiai.

Kokia gali būti mūsų visų ateitis, jei piliečiai vieni kitus jau finansiškai ir morališkai dusina. Iš silpnesnių ir neturtingų vis drąsiau leista tyčiotis. Visi mūsų valstybėje įsijautę į aukos sindromą. Medikai jaučiasi aukomis, nes per mažas atlyginimas. Todėl neįsižeidžia, kai pacientas įdeda į kišenę. Pedagogai jaučiasi aukomis, nes per mažas atlyginimas. Todėl nesipiktina mokinių tėvų rinkliavomis. Aukštosios mokyklos jaučiasi aukomis, nes per menkas krepšelinis finansavimas. Todėl renka vienkartines aukas už diplomus. Politikai ir biurokratai jaučiasi nesuprastomis aukomis, nes juos burnoja gyventojai. Todėl sumedėja, suakmenėja ir tik savęs paiso. Verslininkai jaučiasi aukomis, išlaikančiomis valstybę. Tad galiausiai visas kraštas tampa visuotiniu nesuprastųjų, neįvertintų aukų šalimi. Irzliai, verksmingai melžiame vieni kitus. Alinamės dvasiškai. O paskui reikliai nustembame, kodėl netobula valstybė.