Įsivaizduoti ar būti?

Antras dalykas, kliūvantis abiem kojom - jausminis laisvės suvokimas. Noriu ne būti, o jaustis laisvu. Taip jaučiasi vergas, kai jo ponas leidžia kai ką veikti savarankiškai. Bet vis tiek jis lieka vergu.

Trečias dalykas, su kuriuo nuolat susiduriama - įvairių menininkų noras būti laisviems pavieniui. Poetas nori kūrybinės laisvės, rašytojas reikalauja, kad jam niekas netrukdytų, dailininkas nori piešti taip, kaip jis mato pasaulį.

Lyg ir viskas gerai, teisingai, tačiau bet kuris žmogus gyvena tarp žmonių, jis ne Robinzonas Kruzas. Mes valgome, perkame, važiuojame, kalbamės. Taigi, esame socialūs. O tai automatiškai siejasi su kitais žmonėmis, bendruomene. Žmogus randasi, gyvena ir miršta kaip visuomeninis gyvūnas, todėl ir jo ribos yra esamos bendruomenės galimybėse. Negalima būti matematikos genijumi, jei nėra matematikos. Negalima būti skulptoriumi, jei gyveni kreidos amžiuje. Šuolį raidoje galima padaryti, jei yra platforma, pagrindas, nuo kurio galima atsispirti.

Laisvė nėra pavienio žmogaus charakteristika ar apibūdinimas. Ji yra visuomenės veiklos aspektų aprašas. Tiesiog teoriškai yra patogiau nagrinėti vieno, atskiro žmogaus veiklą, nors tai tik abstrakcija. Ji nėra gera. Abstrahuotos asmenybės veiklos nagrinėjimas kaip tam tikras modelis yra patogus literatūroje, bet blogas moksle ar filosofijoje.

Žmogus gimsta ir yra visiškai priklausomas nuo savo tėvų. Vėliau jis auga ir palaipsniui tampa visuomenišku. Tada jau galima kalbėti apie jo priklausomumą ar laisvę. Vadinasi, laisvė nėra prigimtinė, kaip rašo kai kurios konstitucijos, o įgyjama. Tai pirma pastaba. O antra pagrįsta tuo, jog pats laisvės supratimas istoriškai labai stipriai keičiasi. Skiriasi geografiškai, skiriasi pagal luomus ir t.t. Nesiimsiu čia jų visų lyginti, nes tai gana ilgas ir sudėtingas aiškinimas.

Taigi, pirmoji išvada. Taikyti laisvės sąvoką pavieniam žmogui galima tik abstrakčiai. Greičiau literatūriškai, o ne moksliškai. Ar tai galima daryti? Žinoma, galima. Kaip sakė Umberto Eko, jei negali įrodyti, tai gali papasakoti. Tai todėl tiek daug esė apie laisvę ir mažai rimtų darbų. Supratimas reikalauja ne tik žinių, bet ir pastangų, o daugelis apsiriboja pajautimu, nuojauta. Tai irgi pasaulio suvokimo būdas, tačiau labai netikslus ir labai laikinas.

Antra išvada lyg ir paprasta – laisvė yra veiksmo ir jo apribojimo objektas. Aišku, kad tai gan abstraktu. Neribotos laisvės nėra nė vienoje srityje, todėl neįvardijant, kas nustato apribojimus, rasti atsakymo neįmanoma.

Vaiko ribas nustato tėvai arba šeima. Piliečio laisvę nustato daugelis dokumentų, kodeksų, instrukcijų ir taisyklių. Taip pat ir nerašytų, tai vyksta moralės lygmenyje. Taigi, žmonės gyvena taisyklių raizginyje. Jie elgiasi teisiškai, moraliai, politiškai teisingai. Kaip tik tai yra istoriškai apibrėžtas laisvumo vertinimas.

Doras yra tas, kuris atitinka egzistuojantį reglamentą, egzistuojantį toje bendruomenėje ar klasėje istoriškai apibrėžtu metu. Politiškai laisvas yra tas, kuris moka panaudoti esamą situaciją savo tikslų siekimui. Teisingas yra tas, kuris nenusižengia įstatymams, kurie, savaime, yra tam iš tikros valstybės ir tam tikro istorijos laikmečio. Tai kai kurios laisvumo formos.

Aišku, kad ribas bandoma peržengti, tai kartais perkelia individą, bendruomenės narį,  į užribį. Mes puikiai žinome tremties terminą, mes naudojamės nusikaltėlio sąvoka – tai peržengusių ribą ar ribas apibūdinimas.

Galima bandyti peržengti ir gamtos normų ribas, t.y. bandyti tapti „laisvu“. Tačiau noras skraidyti be sparnų ar parašiuto trunka gana trumpai ir vieną kartą. Galima bandyti nardyti vandenyje nemokant plaukti, tačiau tai baigiasi liūdnai.

Gal todėl Spinoza ir Hegelis aiškino, kad laisvė yra įsisąmonintas būtinumas. Aišku, teoriškai. Sakant kiek populiariau, laisvu tampa tas subjektas (asmuo, bendruomenė, tauta), kuris suvokia esamos aplinkos vystymosi kryptį ir juda šia linkme.

Aišku, keistai atrodo tos partijos ar politiniai judėjimai, kurie bando nukrypti nuo pagrindinės pasaulio raidos krypties. Deja, nėra to ar tokio, kuris aiškiai nurodytų: „Ne tuo keliu einate“.

Nėra ir nebus. Tas pat galioja ir vergui. Jis gali pasijausti laisvu tik savo mintyse.

Laisvėjimas randasi tuomet, kai elgiamasi pagal tam tikras raidos kryptis, kurios nuolatos kinta. Pokyčiai dažnai labai lėti, todėl nepastebimi. Menininkas, politikas ar ekonomistas gali pajausti, o gal ir suprasti visuomenės poreikius ir „laiko reikalavimus“. Tačiau tai gali ir būti iliuzija.

Aiškumui padidinti pateikiu vieną filosofijos klasiko citatą. Spinoza ją apibrėžė taip: „Laisve vadinamas tas daiktas, kuris egzistuoja vien tik dėl savo prigimties būtinumo ir pats save determinuoja veikti. O būtinu, veikiau priverstiniu, vadinamas tas daiktas, kuris yra kito determinuotas egzistuoti ir veikti tam tikru bei apibrėžtu būdu“  (Spinoza, B. Etika. Vilnius: Pradai, 2001, p. 8.)

Vytautas Valevičius