Gajus sovietinis paveldas

Dvidešimt penktaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo tenka pripažinti, kad demokratijos mada šalies neužplūdo. Europinės tradicijos netapo tautiečių įpročiu ir poreikiu. Sovietinio paveldo dar itin gausu. Anuomet pyktis būdavo liejamas viešuosiuose tualetuose ant sienų, šiandien persikėlė į internetą. Naujos mados dažniausiai diegiamos vykdant teismų sprendimus. Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad interneto svetainės yra atsakingos už įžeidžiamų komentarų turinį.

Kitas, Vilniaus, teismas nusprendė, kad asmuo, protestuojantis prieš valstybės vadovą, jeigu mano, kad šis blogai dirbo, inauguracijos metu gali iškelti trispalvę su pririštu juodu maišu, simbolizuojančiu gedulą, ir tai bus ne Lietuvos valstybės vėliavos išniekinimas, o tik privatus asmens požiūris į Respublikos Prezidento vykdomą politiką.

Tačiau dažnas viešojo gyvenimo įvykis netelpa nei į teisės, nei į kitus rėmus.

Atvykus garbingai Kinijos delegacijai, uždaroma Trakų pilis. Visi bilietus įsigiję turistai turi laukti, kol ekspozicijas apžiūrės tolimosios šalies atstovai, tarsi susitikę vienoje salėje paskleistų svečiams mirtiną užkratą.

Sostinės poliklinikos vadovas naudojasi atskiru rakinamu, tik jam skirtu, tualetu. Kaip tai primena sovietines privilegijas!

„Vilniaus vandenys“, atidžiai stebintys, kad būtų sumokėta už kiekvieną vandens lašą, nors patys negarantuoja normatyvuose nustatyto spaudimo lygio. Kai bandau aiškintis, kitame laido gale malonus balsas nuolat kažką žada, o elektroniniai laiškai juda tik viena kryptimi, neduodami jokių rezultatų. Bičiulis pataria ieškoti pažinčių ir yra teisus, nes demokratinėje Lietuvoje reikalai greičiausiai tvarkomi pasitelkus pažįstamus. Turbūt tik pažįstamas žmogus galėtų atsakyti į klausimą, ar bendrovė, tiekianti reikalavimų neatitinkančią paslaugą, gali reikalauti susimokėti visą mokestį.

Liūdnam gedėjimo paveldui drąsiai galima priskirti stringančius planus pertvarkyti Lukiškių aikštę. Politiniai kaliniai ir tremtiniai, kalėję Lukiškių kalėjime, negali išsivaduoti iš skaudžių atsiminimų glėbio, todėl dažnam jų siūlymas džiaugtis toje vietoje, kurioje prieš du dešimtmečius stovėjo Leninas, atrodo šventvagiškas. Kyla klausimas, kiek galima raudoti Lukiškių aikštėje? Gal pagaliau atėjo laikas švęsti gyvenimą? Niekas nesiūlo pamiršti istorijos pamokų, tačiau gal geriau kančias patikėti Rūpintojėliui? Kodėl nepaklausius architekto Vytauto Puzero, siūlančio nustoti gedėti ir įrengti miestui bei žmonėms malonią erdvę, pavadiną Laisvės vardu?

Dėl Lukiškių aikštės sutvarkymo ietys laužomos daugelį metų. Ar ne laikas išgirsti architekto siūlymą supilti čia penkis pylimus, kurie reprezentuotų etnokultūrinius Lietuvos regionus ir būtų apjuosti čia augančiais brandžiais medžiais? Taip pagaliau turėtume erdvę, tinkamą kultūriniams ir pramoginiams renginiams. Jeigu pagaliau pavyktų Vasario 16-osios šimtmečiui sostinėje sukurti laisvės centrą, pykti neturėtų net ir tie, kurie kadaise buvo pasiryžę savo gyvybę ant tautos aukuro paaukoti.

Maža to, taip būtų išsivaduota iš režimo, nesulaužiusio lietuvių tautos stuburo. Tokioje Laisvės aikštėje žmonės pajustų buvimo džiaugsmą, vienijantį bendrumą, galėtų kalbėtis, diskutuoti, atvirai į akis sakyti, kas patinka ir kas kelia nerimą. Gal tada nebereikėtų ir piktų komentarų internete rašyti.

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.