Ekologiškai švarus verslas lietuviškai

Vis dėlto, kad ir kaip būtų keista, iš karto privalome informuoti tuos du „Chevron“ kompanijos bosus, kad jie bus kiek pavėlavę su šiuo savo vizitu.

Prieš keletą savaičių iki „Chevron“ atvykstant į Lietuvą didysis Rytų burtininkas mostelėjo savo stebuklinga žalia lazdele savo pasekėjams, ir mūsų ekopamišėliai kaipmat paskelbė kaimui ir miestui baisiąją naujieną, kad drauge su skalūnų dujomis iš visų kaimiečių vandens čiaupų, net ir iš tų, kurių mūsų kaimas dar neįsirengė, ims veržtis ugnis ir pragaro siera.

Kiti žmonės ginčytųsi, bet čia Lietuva. Pasakė, kam priklauso, kad degsime su tais skalūnais kaip pragare, ir šventa. Todėl nereikia mums nei „Chevron“ amerikonų, nei savų dujų. Tiek metų atidavinėjome algeles ir pensijas Rusijos „Gazprom“, negi dabar rūstiems kaip žemė Kremliaus vyrams ir gal keliems mūsiškiams imsime ir lyg niekur nieko užsuksime čiaupą? Nedraugiška tai būtų iš Lietuvos pusės ir labai nekaimyniška.

Iš ko tada mes teiksimės ateityje gyventi, jei fabrikai baigia subyrėti, naujų statyti neleidžia kaimų bendruomenės, ir jau taip kaime išponėjome, kad nei kiaulių nebenorime auginti, nei dujų gamyba mūsų nevilioja?

Tokius klausimus palikime liberalams – jei tik dar tokių keistuolių liko. Mes Lietuvoje jau galime sau leisti nei sėti, nei pjauti, o vis tiek gerai turėti.

Aukščiausią ir neabejotinai sektiną tokio verslo klasę pademonstravo kuklus Palangos oro uostas. Iš karto būtina pasakyti, kad prieš Palangos oro uosto „know-how“ nublanksta visos nanotechnologijos ir visi pasauliniai IT centrai.

Nors šis verslas taip pat yra susijęs su nafta, Palangos oro uosto parodyta iniciatyva yra tokia švari, kad „Chevron“ belieka nusiimti savo kaubojišką kepurę.

Tai štai kaip viskas buvo. Iki praėjusių metų vasaros tona aviacinio žibalo į Palangą skraidančioms užsienio bendrovėms kainuodavo po 3050 litų. Tačiau jau nuo Kalėdų už toną žibalo užsienio orlaiviai Palangoje moka po 3645 litų. Taigi dabar tona žibalo Palangos oro uoste kainuoja net 600 litų daugiau Vilniaus ir Kauno oro uostuose.

Pernai Palangos oro uoste parduota 1265 tonos žibalo. Jei toks pat kiekis bus parduotas ir šįmet, aviacinio žibalo pardavėjai papildomai susižers maždaug 700 tūkst. litų.

Nei tau modernių gręžimo mašinų pirkti, nei su žaliaisiais diskutuoti, nei Žygaičių bobutėms aiškinti, kad iš čiaupo pragaro liepsnos tikrai nesiverš. Užsimeti penktadaliu didesnę sumą ant tonos žibalo, ir oro uosto direktorei gerai, ir žibalo pardavėjas vargo nemato.

Tačiau kaip kukliam Palangos oro uostui pavyko pasiekti tokių aukštumų?

Tik rankų miklumas ir šiek tiek fantazijos. Palangos oro uostas surengė viešai slaptą degalų pirkimo konkursą, apie kurį nesužinojo bendrovė, penkiolika metų jam pardavinėjusi pigius degalus, todėl konkursą laimėjo vienintelis jo dalyvis, kuris – visiškai teisingai – yra brangių degalų pardavėjas. Ir plaukia dabar pinigai į Palangą iš užsienio orlaivių.

Bet juk gali taip būti, kad į Palangą skraidančios oro bendrovės nėra tokios kvailos, todėl supykusios vieną dieną gali pasukti ienas į Rygą ar Kauną, o Palanga tada liktų prie suskilusios skraidymo geldos?

Sprendžiant iš to, kad Palangos meras tyli, ir Susisiekimo ministerijos ponai tyli, net ir Turizmo departamentas dėl tokio Palangos oro uosto biznelio nesuka sau galvos, nieko panašaus būti negali.

„Toks yra biznis“, – linguoja valdžios ponai galvomis kaip prisukti.

Palinguokime ir mes į taktą su jais. Kol galime savo sparčiai tuštėjančioje žemėje šitaip švariai plėtoti tautinį verslą, nepraeis čia jokie skalūnai ir jokie „chevronai“.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.