D. Kajokas: Siekčiau daugiau finansų

Donaldas KAJOKAS, poetas, eseistas, prozininkas:

Man atrodo puiku, kad informacijos yra daug, tačiau atsirinkti ją nėra lengva. Reikia turėti tam tikrą kryptį, maždaug žinoti, ko tau šiame gyvenime reikia ir kur tu eini. Tada tos srities gelmiškesnę informaciją ir gaudai. Jeigu tokio stuburo neturi, tai tada tikrai, manau, žmogui gana sunku. Jis tiesiog paskęsta informacijos sraute ir pradeda nesuprasti, kur yra rimta informacija, o kur yra daug blefo, melo arba spygtelėjimų, niekuo nepagrįstų, jokiais tyrimais neįrodytų. Toje košėje jis pradeda gyventi, maudytis ir save praranda.

Manau, kad daugelis laidų yra skirtos vidutinio, paaugliško mentaliteto žmogui, kuris dar tiktai formuojasi, neturi savo vertybinės sistemos. Jam reikia žaismės, vulgarumo ir visiškai negražių dalykų, kurie šokiruotų. Tokiam žmogui tikriausiai tai yra labai mielas daiktas, pramoga. Žmogus ir penkiasdešimt, ir šešiasdešimt metų gali turėti, bet gyventi su paauglio mentalitetu ir jam taip pat panašios laidos kaip paaugliams gali visiškai tikti. Taip yra todėl, kad žmogus gyvena kažkokių herojų gyvenimus, svetimomis aistromis, svetimomis mintimis, save pamiršęs aklinai. Jį paruošia kitos dienos darbui, kaip vergus ruošdavo: dirbantiems duodavo duonos, o vakare žaidimų. Dabar žmonės žaidimų tikrai gauna.

Televizijoms svarbiausias žiūrovų skaičius. Per savo programas televizijos patikrina, kokio mentaliteto žmonių yra daugiausia ir kokio lygio laidas jie turi daryti. O tada tas pramogines, popsines laidas kuria didžiajai daliai žiūrovų ir vienaip ar kitaip koreguoja, veikia jų psichiką, jų mąstymą, formuoja, kad galėtų pasiūlyti daugiau panašaus pobūdžio laidų.

Dominuoja komercinės programos, komerciniai kanalai. Sakoma, kad televizija, jeigu galėtų, tai daugiau nieko nerodytų, tik reklamą, bet tada jos niekas nežiūrėtų, todėl yra priversta sukurti vieną kitą laidą, parodyti filmą, kad žmonės žiūrėtų. Iš principo komercinės televizijos dirba dėl pinigų, dėl reklamos.

Devyniasdešimt devyni procentai televizijos produkcijos yra skolinimasis, laidų pirkimas, kopijavimas, piratavimas, bet ir Amerikoje, Prancūzijoje, Rusijoje - visur tas pats. Tik aš nežinau, ar buvo sukurta Lietuvoje bent viena tikrai originali laida, ką pasaulis paskui norėtų kopijuoti. Bet irgi finansinės galimybės yra nevienodos. Galimybės, kurias turi Lietuva ir Amerikos, Rusijos, Prancūzijos televizijos, nepalyginsi. Jeigu ne toks skurdus būtų mūsų televizijų biudžetas, manau, irgi kažkas tokio atsirastų. Daug kas, mano galva, priklauso nuo pinigų.

Šou man įdomiau pasižiūrėti per užsienio televizijas, nes ten viskas būna išradingiau padaroma. Jie gražiau sumeluoja, atrodo, kad net ir nepameluoja, nes moka labai įtikinti. Lietuviai, kai meluoja, tai nepatiki arba turi įsitraukti kaip paauglys, kaip vaikas, kad patikėtum jų žaidimais.

Visa tai kyla iš skurdo. Jeigu duotų milijardus, tai, manau, puikiai sumeluotų. Lietuva nėra labai didelė šalis ir čia didelių pinigų niekaip ir nesurinksi, net jeigu visi gyventojai žiūrėtų nuo ryto iki vakaro tavo laidą. Kur žiūri, sakykim, milijonas ar du milijonai ir kur žiūri keli šimtai milijonų. Čia tiesiog tas pats, kas su knygų tiražais. Gali parašyti ką nori, vis tiek tiražas bus nedidelis, palyginti su kokiais bestseleriais užsienyje, tiesiog rinka per maža.

Aš atskiriu laidas pagal tai, ar jos turėjo didelį biudžetą, ar galėjo ištaigingiau pasirodyti, daugiau visko pajungti, ilgiau pasiruošti, pasikviesti geresnius scenaristus, režisierius. Matosi, kad tas turėjo daugiau pinigų, todėl padarė geresnę laidą, ir tada dalis Lietuvos labiau žiūri tą kanalą, o ne aną. Aišku, aš čia kalbu tik apie pinigus, bet yra ir kūrybiškumas. Aišku, anksčiau ar vėliau žmonės, kurie yra kūrybiški televizijoje, yra praryjami didžiųjų komercinių kanalų. Jiems ten daugiau moka, taip apsimoka. Žmonės uždirbinėja pinigus, jiems patogu taip gyventi, tai yra jų tikslas. Nors LRT yra keletas labai profesionalių žmonių, kurie iki dabar, atrodo, turi savo misiją, norą žmones nukreipti, šviesti, auklėti, vesti rimtesniu keliu. Tokių žmonių tikrai yra, bet jie pralošia tiems, kurie linksmina.

Jeigu mane paskirtų televizijos vadovu, tai labiausiai norėčiau tapti LRT vadovu. Mano vienintelis siekis būtų: kur ir kaip rasti didesnę finansinę paramą šitam kanalui. Man iš tiesų atrodo, kad jiems labai trūksta pinigų, o objektyvumo, neutralumo, palyginti su kitomis programomis, jie turi tikrai daugiau.

O ar galėtumėme su tais pinigais padaryti ką nors gero? Ši situacija panaši į tokią: įsivaizduokime, kad „Formulės-1“ lenktynėse zaporožietį pastatytum ir jam sakytum: na, pasivyk juos, padaryk ką nors gero, o tada visi pradėtų kalbėti, kaip, kur, į kurią pusę sukti, kada blokuoti, bet juk žinome, kad ne čia esmė, tiesiog reikia zaporožietį pakeisti į „Formulės-1“ bolidą.