Atimti ir pasidalinti - daugiau nesugeba

Visos aimanos apie biudžeto “netekimus“ kuriant gerovę ir pasiaukojimą, ieškant mums vis naujų milijonų, yra veidmainystė ir propaganda.

Ir užteks mus vienąkart mulkinti, kad mokesčių procentas nuo BVP dar per mažas, nesąžiningai lyginant su keliomis aukštų mokesčių valstybėmis ir numylėtais barnevernetų skandinavais.

Ten mokesčiai surenkami nuo keleriopai didesnių pajamų, o ne nuo šitų ubago grašių, ir tai nėra niekam skausminga.

Ir verslas, ir darbuotojai vengia mokesčių ne todėl, kad yra savo valstybės priešai, o kad juos visus sumokėję bankrutuotų ar negalėtų išlaikyti šeimų. Oligopolijų užvaldytoje rinkoje su jomis nepakonkuruosi – ofšoruose įsikūrę milijardieriai ir kiti „Žmonių“ herojai mokesčius nusukinėja solidžia veido išraiška. Ir vakarais mokesčių nemokėjimo specialistai ir šiaip „socialinių verslų“ atstovai TV ekranuose diskutuoja apie kovas su šešėliais.

Neduok Dieve karo, maro ir mokesčių mažinimo. Įvardinkit, brangūs Lietuvos žmonės, nors vieną, pačią menkiausią mokesčių reformytę, kuri būtų davusi bent kokius nors apčiuopiamai esminius rezultatus valstybei, nepadidinusi mokestinės naštos visiems ir nesujaukusi verslo ir žmonių gyvenimų?

Nagi, nors vieną mokesčių sumažinimą, kuris būtų mokesčių nepadidinęs? Subalansavimą, kuris nebūtų išbalansavęs ir sukėlęs chaoso ir erzelio? Pajamų padidinimą, kuris nebūtų dvigubai tam padidinimui iškėlęs kainų? Ar laikiną padidinimą susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, kurį būtų toms aplinkybėms pasibaigus sumažinę?

Jie iškilmingai pasižada ar net pasirašo mokesčių nedidinsiantys. O po to bemat prapliumpa kalbos apie mokesčių reformą, valdžios kurmiai išsitraukia skaitliukus ir sutaukši, kiek biudžetas dėl mažyčio sumažinimo “praras“. Ir “kompensuoja praradimus“, padidindami dar daugiau duokles kitose srityse. Ir vadina tai iškilmingai – “optimizavimu“ ir “perskirstymu“.

Ir žmonės, ir verslas gali prisiderinti prie bet ko, jei tai stabilu. Tik ne prie nuolatinio, chaotiško, be jokio ryšio su kitais ekonominiais veiksniais mokesčių kaitaliojimo pagal momentines užgaidas ir politinę naudą principu “vienoj vietoj nupjausim, kitoj prisiūsim, ir žiūrėsim, kas gausis“.

Šeimos planuoja biudžetą paprastai – žiūri, kiek uždirbs, kiek gali pasiskolinti, jei labai reikia, o tada kalbasi apie išlaidas. Valdžia atvirkščiai – pirmiausia susiplanuoja išlaidas, aritmetiškai susumuodama ministerijų pateiktus pageidavimų milijardus, kurie pagal praeitų metų rezultatus niekada nemažėja ir turi nuolat didėti.

Ir tada dairosi, iš ko čia dar daugiau atimti, jeigu trūksta – o trūksta tai jiems visada. Belieka apmokestinti bakūžes vienišų pensininkų džiaugsmui ir naudotus neekologiškus automobilius autosalonų savininkų džiaugsmui, juk tokį mokestį kiti turi!

Tik užmiršta pasakyti, kad tokios atskirties ir skurdo mažai kas turi. Ir kad tais auto važinėjasi ne iš gero gyvenimo, o iš negalėjimo geresnių turėti. Tie, kuriems bet koks papildomas euras išlaidų sugriautų kortų namelį, vadinamą gyvenimu.

Ir tada, kaip LDK laikais – subilda mokesčių surinkėjų arklių kanopos. Kunigaikščio valstiečiai ir bajorai juk mokesčių nemoka, tai tenka imti nuo dūmo, nuo žagrės ar pagalvės, nuo kioskelio ar garažėlio.

Ir monopolistams karštai plojant vėl skelbiami kryžiaus žygiai prieš baisiausius nemokėtojus – kokias nors auklytes, turguj šalančius prekiautojus ar nuomos bobutes.

Nors jei nebūtų ištaškyta šimtų ir šimtų milijonų “independensams“ ar pusvelčiui išprivatizuojant valstybės turtą, nebūtų per viešuosius pirkimus išplaunama didžiulių sumų nuolat juos laimintiems laimėliams – užtektų viskam. Bet juk daug lengviau aimanuoti apie “kovą su šešėliu“, kurti vis naujas struktūras, tvarkas ir programas, kurių kaina didesnė už “iš šešėlio ištrauktas“ pajamas.

O gal kas nors tikit, kad kada nors bus tikri progresiniai mokesčiai tikriems turtingiesiems, ką runkeliams žada jau trečią dešimtmetį? Ar pasakėle apie bankų ar prekybcentrių apmokestinimą bankų ir prekybcentrių valdomoje valstybėje?

Tai tikėkit, kad rytoj Palangoje išsilaipins turkų laivynas.

Susirinkit vienąkart tuos mokesčius, kurie yra, užuot aimanavę bei lindę į žmonių ir taip pustuštes pinigines, toliau naikinę smulkų ir vidutinį verslą. Pati geriausia mokesčių reforma būtų nekeisti nei vieno mokesčio 100 metų.

Trūksta – susimažinkit tas savo suknistas išlaidas. Ir gyvenkit iš to, ką turit – viskam pakaks. Ir užteks melžti tuos, kurie ir taip mokesčius moka ir kasdien stebi, kaip jie ištaškomi.