Apie pykčius Herkaus Manto gatvėje

Apie pykčius Herkaus Manto gatvėje

Redakcija sulaukė klaipėdietės Alinos laiško, kuri, kaip ir daugelis dviratininkų, smarkiai pasipiktino Savivaldybės sprendimu dviračių taką Herkaus Manto g. perkelti į važiuojamąją kelio dalį.
"Matydama, kas vyksta vadinamojoje autobusų juostoje, kaip joje toliau laksto mašinos, nekreipdamos dėmesio, kad tai dviračių juosta, galvojau, jog tai ilgai nesitęs. Toks jausmas, kad laukiama skaudžios avarijos, kol nukentės dviratininkas. Pati dažnai važinėju dviračiu su savo penkiamete dukra ir net nedrįstu pagalvoti apie eismą gatve, nes tai būtų ne Savivaldybės bėda, jeigu mus sužalotų. Piktinausi, kaip daugelis miestelėnų, ir tyliai pažeidinėjau naujas taisykles, kol šiandien ryte sužinojau, kad kolega dviračiu važiuodamas į darbą buvo sužalotas. Taksi automobilis sustojo dviračių juostoje. Beje, toje vietoje ir ženklas "Stovėti draudžiama". Keleivis išlipdamas tiesiog nutrenkė savo keliu važiuojantį dviratininką. Gerai, kad kolega atsipirko tik keliais nubrozdinimais. Avarijos būtų išvengta, jeigu jis būtų važiavęs senuoju keliu.
Nelabai suprantu, ko Savivaldybė siekia - ar keli autobusai netelpa Herkaus Manto gatvėje, ar patiems Savivaldybės darbuotojams einant pietauti trukdo keli dviratininkai? Paskaičiusi straipsnius suprantu, kad artimiausiu metu dviratininkai bus baudžiami už Kelių eismo taisyklių nesilaikymą. Bet ar Savivaldybė kompensuos gydymo išlaidas? Klaipėda visur viešinasi kaip turinti labai gerą dviračių takų infrastruktūrą, bet šiuo poelgiu ji yra griaunama. Didysis dviračių bumas būna 4-5 mėnesius per metus, tai, manau, tokį trumpą laiko tarpą tikrai gali dviračiai su pėsčiaisiais sutilpti ir ant vieno kelio, kad išvengtų skaudžių nelaimių. Straipsniuose besipiktinantys pėstieji patys garsiai pasako, kad kai sės ant dviračio, tikrai savo vaikų gatve neveš. Tai, manau, atsako į visus klausimus", - rašo Alina.

Menas bendrauti

Taip, taip. Bendrauti su tėvais, vaikais, artimaisiais, kolegomis, bičiuliais yra toks pat menas, kaip rašyti, tapyti ar siuvinėti. Žiūrėkit, kryžiuku išmarginti servetėlę daug kas imasi. Tik vienoms raštai susiklosto gražių gražiausiai, o kitoms - kreivai, šleivai, kaip sakoma, be rimo ir ritmo. Tas pat ir su bendravimu.
Viena ponia, kelerius metus gyvenanti Portugalijoje, grįžusi į Lietuvą nustebo, kad net su pačiomis geriausiomis draugėmis... nebesusikalba. "Bet kuriuo klausimu turi savo nuomonę. Ir, jeigu nori pateikti kokių argumentų galbūt visiškai kitai pozicijai išdėstyti, tiesiog nesiklauso. Pastebėjau ir tai, kad būtinai tau nori įpiršti savo gyvenimo būdo taisykles ar esą sveikos mitybos principus. Visa tai man atrodo be galo keista. Gal visos tos nesusikalbėjimo priežastys - sunkus gyvenimas?" - retoriškai klausė ponia.
O man atrodo, kad nesusikalbėjimo priežastimi gali būti ir elektroninės erdvės internete, socialiniuose tinkluose. Klostai savo nuomonę, kokią turi. O ką kiti parašo - mažai ir berūpi. Bet kažkodėl esu įsitikinusi, kad bendravimo menas buvo aktualus visais laikais. Sprendžiu ne be pagrindo. Netikėtai į rankas pateko Teresės Akvilietės dar XVI amžiuje susirašytos taisyklės, kurių laikytis l-a-b-a-i praverstų daugeliui mūsų:
"Aš kasdien senstu. Ir vieną dieną būsiu visai sena. Viešpatie, apsaugok mane nuo pagundos kiekviena proga ką nors pasakyti.
Gelbėk mane nuo didėjančios aistros tvarkyti kitų reikalus.
Išmokyk mane mąstyti (bet ne spėlioti), mokyk kitam ištiesti ranką (bet ne diktuoti jam).
Man gaila, kad liks neperteikta mano didžiulė išmintis, bet Tu, Viešpatie, žinai, kad aš šiuo būdu norėčiau išsaugoti bent keletą bičiulių.
Apsaugok mane nuo plepėjimo apie gausybę smulkmenų ir suteik man polėkio būti sąmojinga.
Išmokyk mane nutylėti savo ligas ir negalavimus, kurių vis daugėja, o kiekvienais metais didėja noras apie juos papasakoti.
Nedrįstu Tavęs maldauti kantrybės maloniai išklausyti kitų skundus apie ligas, bet išmokyk mane kantriai juos iškęsti.
Išmokyk mane išmintingo suvokimo, kad aš galiu klysti.
Leisk man likti vertai kitų meilės.
Aš nenoriu būti šventąja - su jais nelengva sugyventi, bet tapti sena niurzga būtų vainikas pačiam velniui.
Išmokyk mane, Viešpatie, rasti žmonėse netikėtų talentų ir suteik man maloningą dovaną juos parodyti kitiems."
Atrodytų, tokios paprastos tiesos. Bet ar bent susimąstome, kai pradedame mokinti draugus, vaikus, kaip gyventi. Toji patirtis, kurią sukaupėme eidami gyvenimo keliais, mūsų ir tik mūsų. Ir ji nepadės išvengti nuospaudų, kurias sutrynė mūsų klumpės, nes vaikai, draugai, kolegos dėvi visai kitą apavą ir vaikšto visai kitais takeliais, keliais, o gal ir autostradomis.
Taigi, apie meną bendrauti reikia atminti visuomet, kai ketini atverti burną ir pareikšti ką nors, tavo nuomone, protinga...

GRAŽINA [email protected]

Tel. 49 34 35 darbo dienomis nuo 10 iki 13 val.