Apie pabodusį korupcijos skandalą - kitaip

Svaiginanti politinė karjera

Eligijų Masiulį pažįstu seniai, nuo tada, kai jis, būdamas Klaipėdos universiteto (KU) politologijos studentas, atnešė pirmąjį savo ranka rašytą rašinėlį į „Vakarų ekspresą“, kuriame tuo metu teko darbuotis.

Tai galėjo būti kokiais 1994 ar 1995 metais. Žinoma, nepamenu, apie ką tas rašinėlis buvo. Greičiausiai apie kokį nors universiteto studentų renginį, nes tuomet jaunas, simpatiškas, nuolat besišypsantis rubuilis Eligijus buvo išrinktas pirmuoju KU studentų organizacijos prezidentu.

Po to dar keletą metų jis stropiai kartą per savaitę į redakciją vis nešdavo po straipsniuką, kol tapo gana populiariu jaunuoju politikos apžvalgininku. Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad redaguoti būsimo Seimo nario rašinėlius teko nedaug, pataisant vos vieną kitą gramatikos ar stiliaus klaidelę. 

Tai buvo nepamirštamieji Eugenijaus Gentvilo vadovaujamos Lietuvos liberalų sąjungos laikai, kai liberalai Lietuvoje surinkdavo vos kiek daugiau nei 1 procentą rinkėjų balsų, tačiau jiems kur kas geriau sekėsi mūsų mieste.  

Jaunas, energingas, išradingas Liberalų sąjungos kolektyvas, vakarietiška, netradicinė komunikacija,  per kraštus trykštanti demokratija, kai ir žurnalistai, ne partijos nariai, į jos vadovus bei eilinius narius kreipdavosi familiariuoju „tu“ – visa tai ir daugelis kitų dalykų jaunos partijos nariams nesunkiai atvėrė kelius į Klaipėdos miesto valdžios postus.

Kartu su partija karjeros laipteliais sparčiai kilo ir jos jauniausias narys Eligijus Masiulis, pradedant nuo vadovavimo Klaipėdos liberaliam jaunimui, jauniausio Klaipėdos miesto tarybos nario mandato, tuomečio miesto mero E. Gentvilo patarėjo, Liberalų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko pareigų  ir baigiant jauniausiojo LR Seimo nario mandatu 2000-aisiais. 

Valdžia žmogų keičia?

Prašokime Vilniuje atsiradusius liberalų ryšius su Artūru Zuoku, nevykusį jų bendros partijos projektą ir skilimą bei Liberalų sąjūdžio su E. Masiuliu priešakyje gimimą – šį etapą daugelis, ko gero,  puikiai pamenate. 

Po to atėjo Eligijaus Masiulio aukščiausio politinio šuolio į Susisiekimo ministro kėdę laikai.

Pažįstami klaipėdiečiai ir toliau kalbėjo – Eligijus šaunuolis, neišpuiko, liko toks pat paprastas ir draugiškas. Vadinasi, netiesa, kad valdžia žmogų keičia.

Netikėti trumpi susitikimai Klaipėdos gatvėse, kuriant Sąjūdžio parką ar kitų švenčių progomis tai patvirtindavo – ta pati plati, atvira šypsena, tas pats tiesus žiūrėjimas į akis, pasisveikinimui ištiesta ranka, visiems vienodas dėmesys, neišskiriant pensininko ar verslininko. 

Tačiau...Vidinė, ko gero, moteriška intuicija sakė, kad kažkas čia ne taip.  

Intuicija pasitvirtino neįprastu būdu: kai grupei vadinamųjų eilinių klaipėdiečių prireikė E. Masiulio, kaip jų vienmandatėje apygardoje išrinkto Seimo nario, konkrečios pagalbos.

Bendravimas staiga virto oficialiu, vyko tik per Seimo nario padėjėją ir baigėsi padėjėjos atsiųstu formaliu atsakymu elektroniniu paštu. Tokiu pačiu, kokius tai pačiai grupei suinteresuotųjų klaipėdiečių atsiuntė prezidentūra ir Socialinės apsaugos ministrė, t. y., įprastu, valdininkišku Seimo nario „atsirašymu“.

Riebus taškas ant i buvo padėtas, nedviprasmiškai davus suprasti: jūs nesate ta tikslinė rinkėjų grupė, kurios balsai man būtų svarbūs ir svarūs ir kurių „nereikšmingas“ problemas aš, Seimo narys Eligijus Masiulis, imčiausi spręsti.

Tapo akivaizdu: prasidėjo visiškai kitas, kur kas „aukštesnio lygio“ politiko gyvenimo etapas.

Nustebino tik tai, kad ir šiemet E. Masiulis vis dar planavo kandidatuoti toje pačioje Marių rinkimų apygardoje, kurioje nemažos dalies rinkėjų pasitikėjimą jau buvo praradęs. Deja, nepavyko...

Įdomus sutapimas – neseniai paskelbta, kad šioje rinkiminėje apygardoje vietoj susikompromitavusio buvusio  liberalų vedlio kandidatuos „Smeltės“ progimnazijos direktorius  Edmundas Kvederis. O  juk būtent šią mokyklą yra baigęs E. Masiulis ir ši mokymo įstaiga iki šiol itin mėgo didžiuotis savo žymiuoju auklėtiniu. Kaip ir Klaipėdos universitetas. Panašu, kad šios dvi uostamiesčio mokymo įstaigos neteko savo reklaminio „veido“ ...

Vietoj P. S.

Lietuvoje, žinia, egzistuoja nekaltumo prezumpcija, todėl kol teismas neįrodė, kad E. Masiulis yra kaltas, privalau jo nekaltumu tikėti. Tikėti privalau, bet, kaip sakė rusų klasikas, netikiu.

Tačiau kai prokuroras į TV kameras sako, jog šis skandalas yra politinės korupcijos apraiška, aš juo tikiu. Kita atveju teisiamųjų suole turėtų atsidurti ir pats prokuroras, ir skandalingąjį tyrimą inicijavę bei jį vis papildantys STT sekliai, o pati Specialiųjų tyrimų tarnyba, kaip institucija, dirbanti itin neprofesionaliai, turėtų būti apskritai išformuota.