"Vilties bėgimas": liko šešios dienos

"Be savanorių "Vilties bėgimo" nebūtų",- tvirtai įsitikinęs jo sumanytojas ir idėjų generatorius pranciškonas brolis Benediktas. Jau nuo pirmojo "Vilties bėgimo" kalipėdiečiai yra įsidėmėję vaikinus ir merginas geltonais marškinėliais. Tai jie, suplukę iki prakaitų, siūlė aukoti už simbolines kartonines plytas. Tai jie, spiginant saulei, nemažiau suplukę kasmet dalija bėgikų numerius, marškinėlius, patiems bėgikams - buteliukus su vandeniu, talkininkauja startuose ir finišuose. O juk kažkam reikia viską suvežti, sunešti į starto vietas ir į pačią estradą. Tai jie, apsišarvavę polietileno maišais renka šiukšles visose starto vietose, o po renginių - ir Vasaros estradoje.

Iš esmės savanoriai geltonias marškinėliais tarsi ir lieka už visuotinės bėgikų ir žiūrovų euforijos ribų ir netgi koncertų nepamato. Kas jie, tie savanoriai? Šiemet jų koordinatorė Rita Šneiderienė sakė: "Per ketverius "Vilties bėgimo" metus jau yra susiformavęs savanorių branduolys, kuris kiekvienais metais apauga naujai ateinančiais. Šiemet savanoriauti pasiryžę 117 žmonių nuo dešimtis iki penkiasdešimties metų. Turime ir 71 - erių savanorę, kuriai taip pat radome jėgas atitinkančią veiklą."

Bet yra dar viena, kasdieninė savanorystės rūšis - teikti dvasinę paramą ką tik sužinojusiam diagnozę - vėžys. "Mačiau, kaip moterys, pačios ištrūkusios iš onkologinių gniaužtų, kalbasi su patyrusiais šoką ligoniais ir jų artimaisiais.

Kas geriau gali bent kiek apraminti ir paguosti, jei ne tas, kuris pats yra praėjęs gydymo pragarus? Ir tas, kuris savo pavyzdžiu ir patirtimi gali pasakyti, kad diagnozė dar nėra mirties nuosprendis",- šios rūšies savanorių veiklą įvertino brolis Benediktas, teigdamas, kad jau šiandien šios savanorės yra pačios artimiausios, pačios geriausios brolių pranciškonų pagalbiinkės. "Jos yra turtas. Ne tik mūsų, bet visos Lietuvos. Nes jau dažnas susirgęs Alytuje ar Balbieriškyje ieško kelių atgauti pusiausvyrą pas mus ir pas tas šventas moteris",- kalbėjo pranciškonas.