Vilkyškiai: tarp Jūros upės ir Rambyno kalno

"Laikas sudėliojo kitaip, tačiau seniau būtent Vilkyškiai buvo miestelis, o Pagėgiai - kaimas", - šypsojosi Pagėgių krašto turizmo informacijos centro vadovė Ilona Meirė, šiandien "Vakarų ekspreso" skaitytojus kviečianti iš naujo atrasti dalelę Mažosios Lietuvos...

SOSTINĖ. "Mažosios kultūros sostinės titulas skatina svečius susipažindinti su mūsų miestelio istorija, o pačius vietos gyventojus - pasirodyti visai šaliai..." - džiaugiasi Pagėgių krašto turizmo informacijos centro vadovė Ilona Meirė.

Istorinė egzotika

Kuo galėtų būti įdomūs Vilkyškiai svečiui, ieškančiam istorinės egzotikos?

Visus besidominčius Mažosios Lietuvos istorija pirmiausiai pakviesčiau užsukti į mūsų Turizmo centrą. Čia veikia ne viena įdomi ekspozicija. Pavyzdžiui, galima pamatyti fotografijų parodą, pasakojančią apie Vilkyškių siauruko istoriją, kuri, beje, susijusi ir su žymiausiu J. Bobrovskio romanu "Lietuviški fortepijonai". Kita paroda liudija, kad po I pasaulinio karo čia buvo merginų, atvykusių iš didžiosios Vokietijos, darbo stovykla...

Siūlytume pasivaikščioti po Vilkyškius kartu su gidu ir išgirsti miestelio istoriją, kuri rašytiniuose šaltiniuose prasideda XVI amžiuje, o realiai - dar seniau... Verta apsilankyti evangelikų liuteronų bažnyčioje, kuri didžiuojasi ne tik savo ištakomis, bet ir išskirtiniais vitražais. Taip pat gidas palydėtų į restauruotą dvarą, kuriame išlikę autentiški rūsiai. Čia stūkso seni pastatai - įspūdingas svirnas, senasis smuklės pastatas, arklidės, išlikę parko fragmentai... Dvaras minimas nuo 1628 m.

Žinoma, neaplenktume ir miestelio vardą pasaulyje iki šiolei garsinančio vokiečių rašytojo J. Bobrovskio čia paliktų pėdų.

Poros valandų ekskursiją Vilkyškiuose su gidu šiuo, ne sezono metu, mielai padovanotume šeimoms, kurios keliauja po Lietuvą pažintiniais tikslais. Mielai kviečiame paskambinti į Turizmo centrą ir iš anksto susitarti dėl atvykimo laiko.

Jeigu žmonės atvyktų iš toliau, ar Vilkyškiuose yra kur apsistoti nakčiai?

Taip, ir miestelyje galima rasti nakvynę, ir apylinkėse - čia turime ne vieną kaimo turizmo sodybą. Jose garantuotas ir geras maitinimas. Norintiesiems papietauti nereikia net vykti į Pagėgius, kurie nuo Vilkyškių nutolę 15 km, galima rasti kavinę ir čia pat.

Ar dažnai sulaukiate svečių?

Vasaros sezonu jų trūkumu tikrai nesiskundžiame. Organizuojame įvairių kultūros renginių, edukacinių programų... Pavyzdžiui, senajame dvare pasakojamos paslaptys apie vaistinius augalus... Bažnyčioje vyksta vargonų muzikos koncertai. Ir, žinoma, noriai lankosi vokiečiai, kuriems artimas jų tėvynainis J. Bobrovskis.

Pagėgių krašto turizmo informacijos centras šiemet paskelbtas šio rašytojo atstovybe Lietuvoje.

Taip. Norime sutelkti įvairių profesijų žmones, įstaigas bei organizacijas, kad deramai paminėtume rašytojo 100-ąsias gimimo metines... J. Bobrovskis vėl naujai atrandamas ir pačioje Vokietijoje, ir Didžiojoje Lietuvoje, prisimenamas visoje Europoje. Fotografas Artūras Valiauga kartu su Egle Deltuvaite rengia parodą, kuri šių metų kovo mėnesį bus pristatyta Leipcigo knygų mugėje. Po to ji keliaus per didžiuosius Vokietijos miestus.

Vilkyškiuose ir šalimais esančiuose Mociškiuose rašytojas augo, mylėjo, tuokėsi... Kaip saugomas jo atminimas?

Vilkyškių evangelikų liuteronų klebonijos pastate nuolat veikia J. Bobrovskio memorialinė ekspozicija. Tai jo darbo kambarys, čia perkeltas iš Berlyno priemiesčio Fridrichshageno, kuriame rašytojas baigė gyvenimą. Čia galima išvysti J. Bobrovskio klavikordą, pianiną, kitų asmeninių daiktų...

"Lietuviškuose fortepijonuose" keliskart minimi zalcburgiečiai. Vilkyškiuose jiems pastatytas paminklas.

Taip, Vilkyškių viduryje, prie kelio, yra atminimo ženklas Zalcburgo žemės žmonėms, išvarytiems iš tėvynės protestantams, kurie rado prieglobstį Mažojoje Lietuvoje XVIII a. pradžioje.

Miestelis rašytiniuose šaltiniuose minimas nuo XVI amžiaus - Žygimanto Senojo, Mažvydo, Liuterio, Galilėjaus laikų... Išsilaikė per marą ir karą. O kiek žmonių dabar čia gyvena ir kas padeda miesteliui išlikti?

Turime apie 800 gyventojų. Džiaugiamės tuo, kad ir jaunų žmonių netrūksta. Yra daug ūkininkų, be to, veikia garsioji pieno bendrovė, kuri duoda žmonėms darbo.

Kaip manote, ar sostinės statusas padės lietuviams atrasti Vilkyškius iš naujo?

Manau, jog tai labai sveikintina iniciatyva, kuri ne tik supažindina su mūsų miestelių istorija, bet ir pačius tų vietovių gyventojus skatina pasitempti, pasirodyti visai šaliai.

Kada gi kviečiate į sostinės atidarymo iškilmes?

Kovo 4 dieną visus kviečiame į Kaziuko mugę, šio krašto kalba kalbant, - į jormarką. Tai bus didelis renginys ir smagi šventė - iškilmingas mažosios kultūros sostinės atidarymas.

Bobrovskio pėdomis

"Lietuviškų fortepijonų" autorius Johanesas Bobrovskis (Johannes Bobrowski) gimė 1917 m. pavasarį Skalvių žemėje, Tilžėje, tuomečiame pramonės, prekybos ir kultūros centre. Ten jo tėvas, vardu Gustavas, dirbo geležinkelio tarnautoju. Mama buvo vardu Hana Vickė (Hanna Witzke).

Rašytojas save kildino iš senos lenkų giminės. Jo senoliai gyveno Rastenburge, tuometės Rytų Prūsijos Karaliaučiaus apygardoje. Močiutė (iš motinos pusės) atsikraustė į Vilkyškius. Vaikystės ir jaunystės vasaras būsimasis rašytojas leido senelių namuose Vilkyškiuose ir tetos namuose Mociškiuose.

Pats rašytojas šeimos kronikoje mini, kad, be mozūriškojo kraujo, turįs ir lietuviško, tačiau apie šią liniją mažai težinąs.

1925 m. Johaneso šeima grįžo į Rastenburgą, po trejų metų išsikėlė gyventi į Karaliaučių; ten Johanesas lankė gimnaziją. 1938 m. Bobrovskiai persikėlė į Berlyną; būsimasis rašytojas tenykščiame universitete studijavo menotyrą. 1939 m. buvo pašauktas kariuomenėn.

Karui baigiantis, J. Bobrovskis pateko į sovietų nelaisvę ir ketverius metus kalėjo lageryje prie Rostovo, kur su kitais 2000 vokiečių belaisvių kasė akmens anglį.

1949 m., išleistas laisvėn, įsikūrė Rytų Berlyne. Nuo 1953-iųjų iki mirties su savo šeima gyveno ramiame Berlyno priemiestyje Friedrichshagene, privačiame name.

Praėjus dienai nuo romano "Lietuviški fortepijonai" rankraščio baigimo, t. y. 1965 metų liepos 30 d., J. Bobrovskis pasijuto blogai ir buvo paguldytas į ligoninę. Tų pačių metų rugsėjo 2-ąją mirė. Palaidotas Berlyno Friedrichshageno evangelikų kapinėse.

Su rašytojo atžalomis bendraujantis ir prie memorialinio muziejaus įkūrimo Vilkyškiuose asmeniškai prisidėjęs Jorgas Nasas (Joerg Nass) Vokietijos spaudoje ("Vor dem Untergang gerettet", www.ostpreussen.de) pasakoja, jog mažasis Johanesas kartu su motina traukiniu važiuodavo iš Karaliaučiaus į Tilžę, o siauruku iš Tilžės į Vilkyškius aplankyti savo giminaičių. "Kadangi Memelio kraštas 1919 m. Versalio taikos sutartimi buvo atskirtas nuo Rytų Prūsijos, visi keliaujantieji, atvykstantys iš Tilžės į Memelį, turėdavo gauti vizą. Mociškiuose Michael Buddrus buvo už vizų išdavimą atsakingas pareigūnas. Johaneso Bobrovskio ir jo motinos pasuose taip pat buvo Memelio vizų spaudai..."

Biografija kūryboje

J. Bobrovskio kūriniai yra išversti į daugiau kaip 30 pasaulio kalbų. Drezdene pastatyta opera "Lietuviškų fortepijonų" motyvais. Režisierius Jonas Jurašas Kauno dramos teatre sukūrė spektaklį "Smėlio klavyrai". Romanas "Levino malūnas" ekranizuotas.

J. Bobrovskio kūrybai būdinga Rytprūsių nostalgija, prarastos tėviškės ir karo žaizdų tematika.

Prof. Kristina Brazaitis* rašo: "Bobrovskio kūrybą galima interpretuoti iš įvairių pozicijų. Dažnai manome, kad ji sunkiai suprantama. Stilistiniai sunkumai neleidžia iki galo įžvelgti jo moralinių-didaktinių intencijų. Nuo pat mažens jis buvo veikiamas Klaipėdos krašto tarp Vokietijos ir Lietuvos. <...> Jis niekada tiesiogiai nepasisakė apie etninę Lietuvą, nors aiškiai simpatizavo lietuviams ir turėjo gerus ryšius su kai kuriais lietuviais rašytojais. Jo politinės ir tautinės vienybės vizija buvo idealistiškai suprasta Rytų Europos federacija, kurią jis vadino Sarmatija, suvokdamas ją istoriškai. Turėdamas omenyje istorijos raidą, Bobrovskis iškėlė praeities nusikaltimus ir siūlė geresnes perspektyvas, lyg primindamas Nyčės (Nietzsche) aforizmą, kad žodis iš praeities yra tarsi pranašo sakinys."

Daugelio literatūros tyrinėtojų dėmesio susilaukęs J. Bobrovskis savo kūriniais liudija simpatijas Rytų Europos kraštams, kuriuos jis vadina Sarmatija. Pirmąjį eilėraščių rinkinį J. Bobrovskis pavadino "Sarmatische Zeit" ("Sarmatijos metas").

Prof. dr. S. Barniškienė*, remdamasi vokiečių tyrinėtojais, pasakoja, jog tarp J. Bobrovskio rankraščių rastas iš atlaso išplėštas lapas, kuriame apibrėžta teritorija ir padalyta į penkias poetines zonas: pirmoji - tai gimtoji Rytų Prūsija, antroji - Lietuva ir kitos Baltijos šalys iki Suomijos, trečioji - Rusija iki Uralo ir į pietus iki Juodosios jūros, kuri kaip Sarmatiją siekia priešistorinius laikus, ketvirtoji - Lenkija, penktoji - Baltijos jūra iki Švedijos.

Anot prof. K. Brazaitis, senovės graikų mokslininkas ir geografas Ptolomėjas taip vadino žemes į rytus nuo Vyslos, norėdamas pabrėžti žmonijos homogeniškumą. "Bobrovskis ypatingai išskyrė lietuvių, lenkų, rusų ir žydų tautines grupes. Svarbiausi jam yra lietuviai, geriau pasakius, lietuvių kilmės Rytprūsių gyventojai (lietuvių paprastai lietuvininkais arba tiesiog prūsais vadinami), kurie nuo istorinių laikų pradžios iki Antrojo pasaulinio karo gyveno Klaipėdos krašte. Bobrovskis buvo labai priešiškai nusiteikęs Rytų Prūsijos ir Mažosios Lietuvos germanizacijai, kuri vyko nuo seniausių laikų iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos", - rašo mokslininkė.

Eilėraštyje "Die Memel" ("Nemunas") poetas kalba apie moteris, stovinčias ant kranto palei beržus su geltonom ir raudonom juostom, kurių spalvos, jo kūrybos tyrėjų nuomone, kartu su žaliais beržais simbolizuoja lietuviškos vėliavos spalvas: "Palei beržus, ant kranto nūn/moterys stovi, su juostom/ gelsvom ir raudonom - viena/ prie sulinkusio kūno/ dukteris glaudžia, sūnūs/ jaunieji maudosi upėj."

Apsakyme "Marūnų puokštė" keistas stebėtojas, per Jonines įsikišęs papartį į kepurę ir tapęs nematomas, eina per Tilžės miestą, pereina Fletčerio aikštę, Jokūbinės parką, eina pro lietuvių bažnyčią, sustoja ties geležiniu Luizės tiltu, kuris skiria Vokietiją nuo Lietuvos... "Ir ką mes matome? Gi daktarą Vilių Storostą. Jis bėgte išbėga iš savo namo, nes vėjo šuoras nupūtė jo lakštus nuo stalo balkone. Jis lekia ir bėga paskui juos: paskui visą Lietuvos istoriją, kurią buvo išklojęs ant stalo šimtais lapų. Pagelbėkit jam, gal Lietuvos istorijai gresia pavojus..."

Nuo kalvos

Dėl karo poetas buvo priverstas palikti savus namus, iš kurių išsinešė širdžiai mielus vaizdus ir garsus: prisiminimus apie uogas, suvertas ant žolės stiebelio, berniūkščius ant bėrų žirgų, bičių dūzgimą, volungės giesmę...

Germanisto Eberhardo Haufės (Eberhard Haufe) tvirtinimu, asmeniškiausias J. Bobrovskio lyrikoje yra eilėraštis "Wiederkehr" ("Sugrįžimas"): autorius pasakoja susapnuotą vaikystę Mociškiuose, prie Jūros upės...

Bet tai tik miegas.

Esu ne čia.

Aš ieškau vietos,

tik kapo pločio, mažos kalvos

viršum pievų, iš ten

upę galėsiu matyt.

Anot prof. S. Barniškienės, Bobrovskis dažnai sakydavęs savo žmonai Joanai, kad labiau norėtų būti palaidotas senose Mociškių kaimo kapinėse nei gyventi Berlyne.

Ar buvo ji lietuvaitė?

Ar poeto žmona Johanna Buddrus iš Mociškių buvo lietuvaitė Joana Budriūtė?

"Ne, ji buvo vokietė, nors pas mus dažnai parašoma, kad esą buvusi lietuvė, - "Vakarų ekspresui" sakė vokiečių literatūros tyrinėtoja doc. dr. Dalia Bukauskaitė, kuri asmeniškai yra bendravusi su ponia J. Bobrovski. - Rašytojo žmona man pati sakė, kad laiko save vokiete. Taip, ji mokėjo lietuviškai. Tame krašte, kur susipynė dviejų nacijų kultūra, tai buvo įprasta."

Ar vokiete save laikiusios Johannos Buddrus protėvių šaknys buvo lietuviškos, pokalbininkė negalėjo patvirtinti. "Aš nesu tyrinėjusi jos giminės istorijos, todėl į šį klausimą negaliu atsakyti, - sakė doc. dr. D. Bukauskaitė. - Ar yra kas Lietuvoje tai tyrinėjęs? Tokių žinių taip pat, deja, neturiu..."

Jau minėtas Vokietijos pilietis Jorgas Nasas liudija, kad J. Bobrovskis savo žmonai yra sakęs: "Pusė visko, ką aš esu kada nors parašęs, esi Tu."

Johanesas ir Johana susipažino Mociškiuose. Pasak J. Naso, mergaitė buvusi viena iš penkių dukrų ūkininkų Michael ir Aduše Buddrus (o gal Mikelio ir Adužės Budrių?..) šeimoje, "turinčioje Memelio krašte gilias šaknis".

"Johanna Buddrus ir Johanesas Bobrovskis, kaip ir Johannos tėvai, susituokė Buddrus kieme. Klebonas Heinrich Zippel iš Natkiškių, vėliau vedęs Johaneso Bobrovskio seserį, santuoką palaimino 1943 m. gegužės mėn. 27 d. Civilinė santuoka buvo įregistruota Sokaičiuose, esančiuose netoli Mociškių. Tačiau su savo žmona jis pasimatė tik 1949 m. Berlyne, kuomet buvo paleistas iš karo nelaisvės Rusijoje. Gyvenant Berlyne Johanna buvo jo paguoda, padėjusi išgyventi nusivylimą dėl dingusio vaikystės ir jaunystės pasaulio. Kaip sakydavo J. Bobrovskis, joje jis jautė savo gimtinę", - rašo J. Nasas (iš vokiečių kalbos tekstą vertė kun. Mindaugas Kairys).

Joana mirė 2011-aisiais Berlyne, sulaukusi 91 metų amžiaus.

Zalcburgiečių pėdomis

Maro epidemijos metu Rytų Prūsijoje žuvo daugiau kaip 300 000 žmonių, be gyventojų liko 12-15 miestų, 400-500 kaimų, o "derlinga ir žydinti provincija virto baisiausia dykyne"... Taip 1739 m. Prūsijos sosto įpėdinis Frydrichas II iš Įsruties rašė Volterui į Prancūziją*.

"Žmonės krenta nelyginant lapai nuo medžių rudenį, miršta kaip musės šalčiams artinantis iš bado ir išgąsčio. Kone kasdien ateina žinių apie žindomus kūdikius, kurie bejėgiai guli užkrėstuose namuose, kamuojasi neprižiūrimi ir žūsta. Dvasininkai irgi pasakoja, kad šiomis dienomis jau tik jėga pavyko kai kuriems žmonėms iš rankų ištraukti virvę ar peilį." (Karaliaučiaus sanitarinės kolegijos ataskaita, 1709 m.)

Istoriko dr. Algirdo Matulevičiaus duomenimis, maras nusinešė apie 40 proc. gyventojų. Ištuštėjus kraštui, ištuštėjo ir valstybės iždo kasa. Prūsijos valdžia nutarė kolonizuoti kraštą ir pakvietė gyventojus iš kitų Vokietijos vietų.

1710 m. lietuviškojoje provincijoje prasidėjo didžioji kolonizacija. Į protestantiškąją Prūsiją plūdo evangelikai liuteronai iš Zalcburgo (Austrija), Pfalco (Prancūzija), Šveicarijos, kurie savo kraštuose buvo persekiojami katalikų. Pagal dr. A. Matulevičių, XVIII a. viduryje atvykėliai jau sudarė 13 proc. visų šio krašto gyventojų.

Tolesnę Mažosios Lietuvos istoriją jau kūrė prūsai ir lietuviai, Pfalco ir Nasau gyventojai, prancūzai ir škotai, šveicarai, olandai ir Zalcburgo gyventojai.

Zalcburgiečių kolonija buvo gausiausia.

1732-1734 m. į Prūsiją atvyko beveik 14 tūkst. zalcburgiečių. Per tuos dvejus metus dėl vietinio klimato, ligų ir kitų priežasčių dalis jų mirė. Liko apie 12 tūkst., iš jų apie 10 tūkst. Lietuvos provincijoje (daugiausia Gumbinės žemėje).

1744 m. statistiniais duomenimis, Lietuvos provincijoje gyveno 10 410 zalcburgiečių, iš kurių 9 096 - valsčiuose, 154 - junkerių dvaruose ir 1 160 - miestuose. Ilgainiui dalis šių žmonių gavo ūkius. Nuo XVIII a. vidurio atvykėliai jau buvo apgyvendinami ištisiniais kaimais (tokios gyvenvietės vadinamos zalcburgiečių kaimais).

Apie tolimą ir vargingą zalcburgiečių kelionę iš Alpių kalnų krašto primena Austrijos valstybės rūpesčiu Vilkyškiuose pastatytas paminklas: dvi iš ąžuolo nutašytos sijos, pritvirtintos prie išklypusio vežimo rato. Ant postamento lietuvių ir vokiečių kalbomis iškalta: "Zalcburgo protestantams XVIII a. Čia prie Nemuno, radusiems savo naująją Tėvynę, atminti."

Zalcburgiečiai minimi ir rašytojo J. Bobrovskio romane "Lietuviški fortepijonai":

"<...> Pričkus tuomet pasakoja apie kitas vestuves, pas zalcburgiečius, tuose kaimuose, kur šiauriau, kur kopūstus raugina ne liepiniuose kubiluose, sugrūstus basomis, švariomis kojomis, bet juos užkasa į žemę, pas vokiečius, kurie nusivelka švarkus ir begėdiškai šoka vienmarškiniai, arba apie pasibaisėtinus dvarponių valgius: apie ilgai iškabojusią žvėrieną, iš kurios kirminus virtuvėje išgramdė, apie gleivėtus gyvius plokščiose, plačiose geldelėse, apie nešvariai juodus žuvų ikrus, varles, slankų žarnas, tiesiog bloga darosi išgirdus..."

--------------------------------------------------

*ŠALTINIAI. Kristina Brazaitis, "Propheta in Patria. Lietuvių ir vokiečių santykiai: pranašiška Jonaheso Bobrovskio vizija"; Sigita Barniškienė, "Prisiminimai Johaneso Bobrovskio poezijoje"; Birutė Servienė "Zalcburgiečiai Mažojoje Lietuvoje" ir kt.