Vieneri mero metai: mašinų skyriuje - įdomiau

Gal jau į darbą atvažiavote dviračiu? - metinių proga "Vakarų ekspresas" paklausė V. Grubliausko.

Juo važinėjau šiltuoju sezonu. Neatsisakysiu to ir šią vasarą. Tai smagu. Tik reikia priprasti, kad teks dviračio pedalus minti vilkint kostiumu ir ryšint kaklaraištį, o prieš tai atvežti vaiką į darželį ir nepavėluoti į darbą.

Tuo noriu pasakyti ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad mes mieste turime labai gerai išvystytą viešojo transporto infrastruktūrą. Turiu galvoje ir autobusus, ir maršrutinius taksi. Juolab kad kylant kuro kainoms visi puola karštligiškai ieškoti išeičių. O juk paprasčiausiai pasirinkti viešąjį transportą. Tai viena geriausių alternatyvų. Atsisakykime automobilio. O jei tai neišvengiama, važiuokime trise keturiese, kaip daroma visame pasaulyje.

Dabar vyksta aštri diskusija dėl "parkavimo" tvarkos pakeitimų. O juk Kopenhagoje einama kitu keliu, ten išvis naikinamos stovėjimo vietos senamiestyje - kad žmonės važiuotų dviračiais ar eitų pėsčiomis.

Aišku, turėtų būti ir suteikta alternatyva palikti automobilius aikštelėse senamiesčio prieigose, sutvarkyta kita infrastruktūra.

Kad nereikėtų gailėtis

Ar jau per tuos metus supratote, kuo smagiau būti - meru ar seimūnu?

Tą skirtumą supratau jau po dviejų savaičių, nereikėjo nė metų. Darbą Seime palyginčiau su plaukimu patogiu kruiziniu laineriu kapitono kajutėje, kur puikus aptarnavimas, geros sąlygos, atsakomybė - jungos, o atlyginimas - kapitono. Na, o darbą mero pozicijoje palyginčiau su staigiu nėrimu į mašinų skyrių, kuriame viskas ūžia ir juda dieną naktį, visi tik laksto. Užtat atsakomybė čia - kapitono, o atlyginimas - jungos. Tad šios dvi pareigos skiriasi lyg diena ir naktis. Jei lygintume darbo dinamiką, rezultato matymą, tai skirtumai labai ryškūs.

Tai gal jau gailitės iškeitęs kapitono kajutę į mašinų skyrių?

Tikrai ne, nes laikausi principo, kad reikia gailėtis ne to, ką padarei, o to, ko nepadarei. Jei gailėčiausi, tai neįsivaizduoju, kaip tuomet reikėtų dirbti dairantis į kapitono kajutę. Dabar aš tokių planų neturiu.

O per tuos metus pavyko padaryti tai, dėl ko nebūtų galima gailėtis?

Klausimas, sakyčiau, labai filosofinis. Stengiuosi viską daryti, kad po to netektų gailėtis. Kiekvienas žmogus siekia to paties.

Tada kitaip suformuluosiu mintį - ar jau pavyko nuveikti ką nors, kuo esate patenkintas?

Vėl atsakysiu filosofiškai. Ne tiek svarbu, kad būtum pats patenkintas. Daug svarbiau, kad rezultatas teiktų džiaugsmą ar pasitenkinimą tiems, kam tai skirta. O tas procesas vyksta nuolat, kasdien.

O vienu iš rimtesnių darbų pavadinčiau diskusiją su Vyriausybe dėl galimų kompensacijų miestui mainais už suskystintų gamtinių dujų terminalą. Tai išjudino ir kitą diskusiją - dėl miesto ir uosto santykių. Į Seimą keliauja Klaipėdos jūrų uosto įstatymo pakeitimų paketėlis. Tikiuosi, ten jis neįstrigs. Jei pavyktų priimti siūlomas pataisas, miestas su uostu savo santykius įteisintų įstatymiškai. Negalime sakyti, kad anksčiau uostas pinigų neskirdavo. Tačiau iki šiol tai lemdavo įvairūs susitarimai. O dabar turėtų būti fiksuota kasmetinė suma, kurią miestas galės panaudoti įvairiems projektams, ne tik privažiuojamiesiems keliams remontuoti. Įstatymo pataisoje ir yra numatyta, kad iš uosto gautus pinigus bus galima naudoti bendroms miesto reikmėms.

Svarbu ir tai, jog pavyko pasiekti, kad Baltijos prospekto sankryžų rekonstrukcija yra pripažinta valstybinės svarbos objektu. Prie tokių taip pat priskirčiau Pietinio išvažiavimo kelio iš uosto projektą, naujo baseino statybas bei piliavietės atkūrimo projektą. Gal tiems sumanymams įgyvendinti neužteks kadencijos, kad sulaukčiau jų užbaigimo, tačiau jei pavyktų bent pajudinti iš mirties taško, laikyčiau dideliu laimėjimu visam miestui.

Reikėtų pasidžiaugti savivaldybėje įkurtu Viešosios tvarkos skyriumi. Jis duos naudos miestui įvairiais aspektais - ir užtikrindamas tvarką, ir kontroliuodamas, kaip laikomasi mieste sukurtų taisyklių. Ne tik viešosios tvarkos ar automobilių statymo, bet ir kai kurių įstatymų - Valstybinės kalbos, Valstybinės vėliavos.

Smagu, kad pavyko nupūsti dulkes nuo kai kurių valdininkų stalčiuose dūlėjusių detaliųjų planų. Turiu galvoje uosto teritorijos objektus ar Pauosčio kelyno rekonstrukcijos eigą. Tie darbai lyg ir judėjo į priekį, tačiau tempas ir rezultatas netenkino nieko.

Biurokratų netrūksta

O kaip įvertintumėte, kad jūsų minėti procesai judėjo kur kas lėčiau nei turėtų? Kas tai - tarnautojų noras valdyti, vilkinimas ar paprasčiausias tingėjimas?

Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad dauguma savivaldybės administracijoje dirbančiųjų yra sąžiningi, padorūs ir atsidavę savo darbui žmonės.

Kartu tenka pripažinti, kad ten yra ir užsisėdėjusių biurokratų, sėdinčių ne pačiose žemiausiose pozicijose, kuriems lankstumo, nuoširdumo ir noro tarnauti reikėtų palinkėti kur kas daugiau.

APIE UOSTĄ IR MIESTĄ. Vytautas Grubliauskas: "Kalbant apie uosto plėtrą į jūrą ar į gelmę, tenka pripažinti, kad ta kaimynystė sukelia šiokių tokių nepatogumų. Todėl miesto valdžios priedermė - protingai ginti miestiečių interesus."

Pavyzdžiui, jei duodamas terminas 35 dienos, atsakymas pasirašomas 34-ąją. Dokumentas guli pareigūno stalčiuje, o paskutinę dieną dedamas parašas su neigiama išvada. Tą išvadą galima būtų pateisinti, juolab kad ji paremta subjektyviais parametrais. Formaliai lyg ir niekas nepažeidžiama, tačiau ar tie žmonės suvokia, kad jie vilkina miestui svarbių sprendimų priėmimą? Gaila, kad toks požiūris yra labai gajus.

Savivaldybės koridoriuose vaikšto nemažai dėdžių, kurie paskui save palieka labai kvapnų aromatą. Tačiau kai pamatai sprendimo priėmimo būdus, tai dvelkia tokiu supelijusiu naftalinu... Randama šimtai priežasčių, kad tik ko nors nederinus. Mat "yra susiformavusi visuma", "nusistovėjusios taisyklės"... Tai vadinčiau požiūrio, susiformavusio per ilgus metus, krize. Aš pasiryžęs jį keisti. O jei nepavyks pakeisti to požiūrio, teks keisti kai ką kitą.

Tačiau patirtis parodė, kad požiūrį pakeisti lengviau nei to požiūrio besilaikantį tarnautoją.

Reikia pripažinti, kad mūsų šalyje yra sukurta daug gerų įstatymų, turinčių gerą užtaisą, tačiau ėmus juos taikyti praktikoje, jais imama taip gudriai manipuliuoti, kad tas įstatymas tampa kliūtimi. Tie teisės aktai, kurie turėtų apsaugoti tarnautojus nuo galimų politinių skersvėjų ir vėjų, atskirų tarnautojų, tapusių kliūtimi, atvejais tampa nepramušamu skydu.

Trumpiau tariant, nebeturint galimybės pakeisti požiūrį, o norint pakeisti tą, kurio požiūrio pakeisti nebegalima, yra labai sudėtinga. Tačiau esant aiškiai politinei nuostatai vieningai veikiant su administracijos vadovybe tai galima padaryti.

Todėl aš ir dabar neminiu nė vienos pavardės, vien dėl to, kad pavardės paminėjimas nebūtų panaudotas kaip politinio spaudimo priemonė.

O kaip vertinate kai kurių politikų išsišokimus organizuojant vadinamųjų veteranų eitynes ar pasiūlymą valstybinės kalbos nemokantiems rusakalbiams atsakymą gauti jų kalba?

Tai tiesiai šviesiai vadinu provokatyviais pasiūlymais, kurie prasilenkia su galiojančiais įstatymais. Tie, kas juos siūlo ar bando išprovokuoti viešą diskusiją, tai supranta. Jie norėtų pakurstyti ugnelę, galbūt kažkieno užsakymu. Ką gali žinoti? Kas galėtų paneigti galimybę? Demokratinėje valstybėje siūlyti nėra uždrausta, bet nebūtinai visi pasiūlymai turi būti realizuojami.

Todėl tai vertinčiau tik kaip politikavimą siekiant siaurų politinių interesų. Tačiau tokie dalykai Klaipėdoje neturi jokių perspektyvų.

Apie giliavandenį uostą

Šiuo metu Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT) baigia rengti Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, apimsiantį ir Smiltynę. Minėtasis dokumentas kai kur kertasi su Klaipėdos miesto bendruoju planu. Kaip tikitės išspręsti šią priešpriešą?

Praėjusią savaitę buvome susitikę su VSTT vadove Rūta Baškyte. Ji buvo atvažiavusi į Klaipėdą kaip tik dėl to plano. Tenka pripažinti, kad su ja įvyko dalykiškas ir korektiškas pokalbis. Visas pozicijas, kurios kėlė klausimų, pavyko suderinti per valandą ar pusantros. Pasirodo, kad tas baubas, nesuderinamumas su Bendruoju miesto planu, nebuvo toks baisus, kaip atrodė.

Taip pat turėčiau pasidžiaugti diskusijoje dalyvavusiais specialistais, kurie parodė stuburą, o kartu - problemos suvokimą ir lankstumą.

Tai pateikčiau kaip geros ir sveikos praktikos pavyzdį, kai vadovai nevengia atvažiuoti, išsiaiškinti ir išspręsti problemas.

Deja, to negalima pasakyti apie kitą instituciją, kuri užsiima taip pat saugojimu ir kurios parašas taip pat labai svarbus. Nors tos institucijos filialas įsikūręs Klaipėdoje, keista, kad kai kuriuos dalykus lengviau suderinti Vilniuje nei čia. Aišku, jie atlieka svarbią misiją ir padarė daug išsaugant tai, ką reikia saugoti, bet operatyvumo, lankstumo, atsakomybės tikrai palinkėčiau.

O kaip ketinate reaguoti į neringiškių prašymą atiduoti 30 metrų Kuršių marių?

Tai jautrus klausimas. Pozicijų yra įvairių. Remdamasis paskutiniaisiais specialistų paaiškinimais, galiu pasakyti, kad miestas, atsisakęs ruoželio vandens, nepraranda jokių lėšų ar pajamų. Nors kažkas bandė skaičiuoti, kiek mes litrų marių atiduodame iš savo didelio kibiro.

Suprantu neringiškių norą plėtoti infrastruktūrą savo vandenyje. Tačiau sykiu turi būti aiškiai pasakyta, kad viskas, kas atsiras neringiškių vandeny, neturi tapti mokestine prievole klaipėdiečiams.

Aš asmeniškai nematau jokio praradimo, kad dėl to reikėtų pyktis su kaimynais. Kita vertus, nepaisant net ir neigiamos miesto Tarybos nuomonės, galutinį sprendimą priims Vyriausybė.

Pakalbėkime apie uosto plėtrą į šiaurę nuo uosto vartų. Sakoma, kad Grubliauskas todėl ir apsigyveno Melnragėje, jog užkirstų kelią išorinio uosto statyboms. Koks jūsų požiūris į šį projektą?

Savo poziciją į išorinį uostą išsakiau dar labai seniai, toli gražu dar neplanavau apsigyventi Melnragėje. Prieš aštuonerius metus tokią galimybę vertinau labai skeptiškai. Praėjus metams tas uostas "išplaukė" Būtingės link. Todėl nesusiečiau to su savo atėjimu, kad užsitikrinau sau vaizdą į jūrą, o ne į giliavandenio uosto prieplaukas.

Tačiau gyvenimas toje vietoje padeda suvokti kitus dalykus. Dabar savo kailiu pajutau, ką reiškia kvapai, sklindantys iš "Klaipėdos naftos". Džiugu, kad bendrovė supranta ir šiemet ketina investuoti nemenkas lėšas, kad tų kvapų iš jos teritorijos sklistų kuo mažiau. Tikiuosi, kad greitai ir melnragiškiai, ir kiti klaipėdiečiai jaus kiek įmanoma mažiau kvapų, sklindančių iš naftos terminalo.

Kalbant apie uosto plėtrą į jūrą ar į gelmę, tenka pripažinti, kad ta kaimynystė sukelia šiokių tokių nepatogumų. Todėl miesto valdžios priedermė - protingai ginti miestiečių interesus.

Kalbėjosi Mindaugas MILINIS