Vergovės Anglijoje pėdsakai veda į gargždiškio namus

„Šuo lakstydavo po patalpas lodamas, vaikydamasis ir kąsdamas kiekvienam pasitaikiusiam, kol Edikas jį sutramdydavo, - prisimena viena lietuvio auka. - Tai būdavo pamoka mums visiems, net jeigu asmeniškai jo nenuvylei. Su Ediku geriau neprasidėti“.

Kitas vyras pasakoja, kad banditas metaliniu strypu sulaužė jam kelis šonkaulius. Baimindamasis tolimesnio susidorojimo, netekti darbo ir pastogės, jis net nesikreipė į gydytojus. Ediko darbininkai kentė jo brutalumą, kartais dirbo be atlygio ir tenkinosi nežmoniškomis darbo sąlygomis ne kokioje nors Baltijos šalių provincijoje, o aplinkui Londoną esančiose grafystėse.

Tai, kaip E. Mankevičius gąsdino ir baudė savo darbininkus, šokiruoja. Vis dėlto dėl nukentėjusiųjų baimės bei spragų įstatymuose, lietuvio nusikaltimų baudžiamasis tyrimas įstrigo. Kento policija vis dar nori jį apklausti dėl įtarimų prekyba žmonėmis, šantažo, prievartos, vagysčių ir pinigų plovimo. Kol kas pareigūnai neturi pakankamai įrodymų, kad būtų išduotas ES arešto orderis. Net nėra žinoma, kur šis lietuvis šiuo metu yra.

Kasmet į Didžiąją Britaniją kaip ekonominiai migrantai atvyksta tūkstančiai jaunų nepasiturinčių lietuvių. Nuo 2004 metų, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, Didžioji Britanija namais tapo maždaug 200 tūkstančių lietuvių – tai neįprastai daug, turint omenyje net trijų milijonų nesiekiantį Lietuvos gyventojų skaičių.

Vienas tokių yra Žilvinas, prašęs neskelbti jo pavardės. Dabar jam 24-eri, į Didžiąją Britaniją, visiškai nemokėdamas anglų kalbos, jis atvyko prieš penkerius metus. Pirmasis darbas, kurį jam padėjo susirasti kitas lietuvis migrantas, buvo vištų gaudymas vienoje Kente įsikūrusioje įmonėje. Ji turėjo sutartis su „Noble Foods“, kuriai priklauso tokios bendrovės, kaip „Happy Eggs“ ir „Posh Birds“, įmonė tiekia kiaušinius ir vištieną kompanijoms „McDonald’s“, „Tesco“, „Asda“, „Marks & Spencer“ bei „Sainsbury’s“.

„Noble Foods“ priklauso anglų porai, kuri teisę laikinai įdarbinti žmones patikėjo pažįstamam penktą dešimtį skaičiuojančiam E. Mankevičiui. Jis įdarbino ir vadovavo kelioms dešimtims darbininkų. Apie laisvas darbo vietos buvo skelbiama internete, tačiau daugiausiai darbininkų Edikas susirado Gargždų apylinkėse.

„Darbininkais jis visada rinkosi lietuvius, nes jam buvo lengviau juos kontroliuoti, - pasakoja Žilvinas ir priduria, kad pirminiai pažadai atrodė viliojančiai. - Mankevičius pažadėjo man gauti gerai apmokamą stabilų darbą, jei aš jam į priekį sumokėsiu 350 svarų (1456 litus). Paskui aš jam turėčiau mokėti po 50 svarų (208 litus) per savaitę už apgyvendinimą Meidstone“.

Žilvinas pasakoja, kad E. Mankevičius žadėjo jam maždaug 500 svarų (2080 litų) per savaitę uždarbį. Jaunuoliui iš šalies, kur vidutinė mėnesio alga ne ką didesnė, tai atrodė milžiniška suma, tad Žilvinas sutiko.

Tačiau iškart tapo aiškūs du dalykai – darbas buvo bjaurus ir jei jau pasirašei, išeiti iš darbo buvo beveik neįmanoma. Žilvinas pasakoja, kad tekdavo keltis dar naktį ir važiuoti į atokią fermą. Dešimties ar vienuolikos žmonių komanda nuo dviejų iki trijų valandų be perstojo gaudė didelėje patalpoje laisvai lakstančias vištas. Jų ten buvo tūkstančiai ir pagauti jas nebuvo taip paprasta.

„Pirmaisiais mėnesiais mano rankos buvo nudraskytos iki kaulų. Vis dar turiu randų nuo vištų nagų, - prisimena lietuvis. - Be to, visi mes turėjome blusų. Tai kėlė pasišlykštėjimą. Kol gaudai vištas, jų blusos patenka tau ant veido. Visas aplimpi plunksnomis ir šūdais. Tačiau nusiprausti neleidžiama. Kai baigi darbą pirmojoje fermoje, vėl šoki į furgoną ir iškart važiuoji į kitą fermą“.

Žilvinas pasakoja, kad taip keliaudavo iš fermos į fermą Anglijoje, Velse ir Škotijoje iki dviejų dienų iš eilės. Kelionė nuo vienos fermos iki kitos galėdavo trukti iki septynių valandų. Už kelionės laiką niekas nemoka, tačiau duodamas maistas, apgyvendinama, leidžiama nusiprausti. Deja, kaukių veidui niekas neduodavo.

Buvo sutarta, kad už tūkstantį vištų Žilvinui bus mokama trys svarai (12,5 lito). Vienoje fermoje gera komanda sugaudavo nuo 10 iki 12 tūkstančių vištų, tad kiekvienas uždirbdavo 30-36 svarus (125-150 litų). Tačiau jeigu vištų gaudytojų pastangos jų prižiūrėtojams pasirodydavo nepakankamos, jiems baigdavosi prastai.

„Prižiūrėtojas rėkdavo ant tavęs visą laiką, o jeigu jam pasirodydavo, kad dirbame per lėtai ar kažką darome blogai, mes būdavome mušami, - toliau pasakoja Žilvinas – Kartą vienas vyras sudaužė man veidą ir sulaužė nosį. Dažnai jis rėkdavo ant mūsų ir įžeidinėdavo tik todėl, kad buvo prastos nuotaikos ar gerdavo. Tokiomis akimirkomis bandai galvoti apie tai, kas nutiko gero tavo gyvenime, apie namus ir kaip galbūt tu vėl pakeisi savo gyvenimą. Bet nemokant anglų kalbos, be draugų ir pinigų – kur tu eisi?“.

Žilvinas pasakoja, kad nė vienas iš jų ten pinigų neužsidirbo. Jie buvo baudžiami už kiekvieną smulkmeną, be jokios priežasties. Daugelis netgi baigė su skolomis. Darbininkai jautėsi beviltiškai. Kai kurie nepajėgė pakelti tokio darbo ir atsidūrė ligoninėje, o likę sveiki darbininkai privalėjo mokėti prižiūrėtojui kompensaciją už nedirbančius pasiligojusius kolegas. Daugelis kentėjo nuo psichologinių problemų. Kai kurie dirbo čia jau dešimtmetį ir nesuprato, kad tai nėra normalus darbas.

Darbininkų grupes formavo Meidstone likusi E. Mankevičiaus žmona. Manoma, kad sutuoktiniams regione priklausė arba jie nuomojosi apie dešimt būstų.

Žilvinas pasakoja, kad gyvenimo sąlygos Meidstone buvo siaubingos. Kai kuriuose kambariuose ant grindų buvo po septynis čiužinius. Pora už apleistą dviejų miegamųjų būstą, kuriame galėjo miegoti keturiolika darbininkų, imdavo 1500 svarų (6240 litų) nuomos mokestį.

Visi darbininkai gyveno nuolatinėje baimėje – jie bijojo „bosu“ vadinamo E. Mankevičiaus, kuris grasinimais, smurtu ir netgi vagystėmis išgaudavo dar didesnes sumas.

„Jei kas nors gerdavo ar mušdavosi, jis ateidavo su savo koviniu šunimi. Tačiau jis atsivesdavo šunį ir atimdavo pinigus iš mūsų net jeigu mes nepadarydavome nieko blogo, - toliau atvirai pasakoja Žilvinas. - Kartais, kai jam reikdavo pinigų, jis tiesiog sugalvodavo ką nors ir paimdavo tai, ką turi. Jeigu neturėdavai pinigų, jis sakydavo: „Dabar esi man skolingas“. Dar dažniau jis už darbą visiškai nemokėdavo. Prisimenu, kad jis kas savaitę ateidavo su čekiais. Tarkime, kambaryje yra septyni žmonės, o jis duodavo penkis čekius ir nepaaiškindavo likusiems dviem, kodėl jiems už tą savaitę nesumoka. O jie per daug jo bijojo, kad išdrįstų paklausti“.

Žilvinas pasakoja, kad E. Mankevičius įdarbindavo žmones, kurių vienintelis darbas buvo grasinti darbininkams. Jie surinkdavo darbininkų pasus ir įspėdavo, kad jeigu netinkamai elgsis, bus surasti jų giminės Lietuvoje ir „jiems bus atkeršyta“.

Po septynių mėnesių Žilvinui pavyko ištrūkti. „Nebegalėjau taip daugiau gyventi. Kai Edikas atostogavo, paskambinau jam ir pasakiau, kad išeinu ir kad noriu atgauti 1500 svarų, kuriuos firma man skolinga. Bet kai Edikas grįžo, atėjęs pasakė, jog verčiau pamirščiau tuos pinigus arba turėsiu problemų. Jis man pasakė, kad turiu dešimt minučių išsinešdinti su daiktais. Tad išėjau ir netrukus radau kitą darbą bei kitą būstą“.

Vėliau Žilvinas sužinojo iš buvusių kolegų, kad E. Mankevičiaus statytiniai jo ieškojo. „Jie ne tik norėjo sužinoti, kur aš apsistojau, bet ir sumušė ten buvusius vaikinus bei nusiaubė namus“, - sako lietuvis ir prisipažįsta vėliau sulaukęs grasinančių skambučių iš E. Mankevičiaus padėjėjų, kurie įspėjo, kad jeigu kreipsiuosi į policiją, būsiu žiauriai sumuštas“.

Žilvinas kartą dar bandė atgauti uždirbtą algą per vietos Piliečių konsultavimo biurą, tačiau sulaukęs eilinių E. Mankevičiaus grasinimų, nusprendė tai pamiršti. Jį kalbinusiems žurnalistams vyras prisipažino, kad sutiko kalbėti tik todėl, jog nori E. Mankevičių matyti už grotų.

Sulaukusi daugybės darbininkų skundų 2012 lapkričio mėnesį tarnyba „Gangmaster Licencing Authority“, Kento policija ir Sunkių organizuotų nusikaltimų agentūra ėmėsi veiksmų prieš šią įmonę. Trimis dešimtimis jos darbininkų pasirūpino labdaros organizacija „Gelbėjimo armija“.

Vienu nurodytų adresų šalies pietryčiuose pareigūnai aptiko darbininkų grupę, penkias dienas gyvenančią furgone. Tuo pačiu furgonu jie važinėjo po fermas iki pat Glazgo, neturėdami galimybės net nusiprausti. Darbininkai buvo apskretę vištų mėšlu ir plunksnomis.

Tarnyboms pareiškimus pateikė dešimtys nukentėjusių darbininkų, tačiau dauguma jų buvo pernelyg prigąsdinti, kad išdrįstų kalbėti. Kiti grįžo į Lietuvą arba ėmė gerti, vykdyti smulkius nusikaltimus, dėl ko jų parodymai teisme praranda vertę.

Anglai firmos savininkai buvo suimti įtariant prisidėjus prie prekybos žmonėmis su tikslu išnaudoti darbe. Jų firmos licenzija sustabdyta, tačiau pora visą kaltę verčia E. Mankevičiui. Sėkmingas baudžiamasis persekiojimas priklauso nuo to, ar jis bus suimtas. Iki šiol vyras nesurastas, manoma, kad jis išvykęs iš Didžiosios Britanijos. Šešiais lietuvio rotveileriais rūpinamasi, jo prabangūs automobiliai buvo konfiskuoti.

Policijos inspektorius Keithas Robertsas paragino E. Mankevičių ar bet ką, kas žino jo buvimo vietą, susisiekti su Kento policija.

Yra žinoma, kad jis turi nekilnojamo turto Anglijoje ir Prancūzijoje, taip pat turi sąsajų su Rusija. Vykdomas tyrimas atvedė į Lietuvoje esantį Jokulių kaimą, kuriame veikia stručių ferma. Keli vietos gyventojai patvirtino, kad ferma priklauso E. Mankevičiui, nors jo namuose nebuvo.

Netoliese esančiuose Gargžduose žurnalistams pavyko aptikti Ediko tėvą, kuris tvirtino su sūnumi nebendraujantis. Jis tikino manantis, kad sūnus yra Didžiojoje Britanijoje.

Su britais kolegomis bendradarbiaujantis lietuvis žurnalistas paskambino mobilaus telefono numeriu, kurį E. Mankevičius registravo vietos veterinarinės organizacijos vardu. Jis pasakė norintis pakalbėti su Ediku, o atsiliepęs vyras patvirtino, kad tai jo vardas. Išgirdęs, kad interesantas yra žurnalistas, vyras pareiškė esąs kitas Edikas, nors šis vardas Lietuvoje nėra dažnas.

Gali kilti įtarimų, kad šioje istorijoje iš tiesų yra daugiau nei vienas Edikas. Neseniai vyras vardu Edikas Mankevičius laimėjo Lietuvos lenktyninių karvelių varžybose. Regis, kad tas vyras yra gyvūnų mylėtojas.

Neabejotinai, su savo šunimis, karveliais bei stručiais E. Mankevičius elgėsi geriau, nei su savo darbininkais Anglijoje, rašo dailymail.co.uk.