Vanagų pilnatvė kol kas - praeityje

Vanagiškiai pasakojo, kad vieni gyvena iš pensijų, kiti - iš vaikų pašalpų. Sakė, didžiausias atradimas šiame kaime būtų šeima, kurioje bent vienas narys dirbtų. Parodžius į fermą, reagavo be optimizmo: "Nėra darbo tenai, viskas automatizuota, be to, ji priklauso kažkam iš Agluonėnų, ir vanagiškių jiems nereikia".

Viskas tenai, Agluonėnuose: seniūnija ir paštas, medikai ir masažai. Ypač gaila pagyvenusiems žmonėms masažo, kurį vanaguose galėjo pasidaryti. 100 litų kainuodavo 10 seansų.

Liūdna tapo, kai nebeteko, dar liūdniau tapo, kai su Agluonėnais neliko jokio susisiekimo. Pagrindinė transporto priemonė esanti dviratis.

Alma Venckuvienė per visą kaimą suskaičiavo 5 karves. "Greitai karvė atsidurs etnografiniame muziejuje", - pusiau juokais pasakė, pridurdama, kad ir žemės ūkis užleistas, žemė dirvonuoja, nyksta žmogaus ryšys su žeme.

Ne vienas pašnekovas pasvajojo apie kioskelį, kuriame galėtų nusipirkti bent duonos, cukraus ir degtukų. Antradieniais ir penktadieniais atvažiuojanti "parduotuvė" žmonėms nepatinkanti.

Girdėjome ir kitokių nuomonių. Pasak Jovitos, pirma gyventi buvo daug sunkiau - veltui teko dirbti. Dabar būtų labai gerai, tačiau nebėra sveikatos. Dabar gyvenimas jai atrodo pilnas baimės.

Gyvename, sakė vietiniai, vienas į kitą pasiremdami: "Juzefa turinti kiaušinių, Stefos Kundrotienės karvė netrukus atsives, eisim pieno - barteriniai mainai".

Rado ir daugiau smagių dalykų. "Mes turime savo vandentiekį, turime vieną ūkininką - Zigmantą Fabijonavičių ir turime ramybę", - pasakojo vienas per kitą. Niekas čia nėra vienas kitam priešas ir plėšikų nesą. Tik visi pridurdavo - "kol kas".

Agluonėnuose esanti bendruomenė, tačiau vanagiškiai į ją "nesibeldė". "Būtum nuėjęs, galvoji, būtų išrinkę? Juk ten - vieni verslininkai, kurie "bagoti", - kalbėjo.

Pavasario darbymetis

75 metų Vaclovas Sirtautas, iš krokais ir švara kvepiančio kiemo gilumos pasirodęs, pats atraportavo dienos darbus: "Malką pjaunu, šluotą rišau, turu arklį, "biškį" žemės, dar darbuojuosi". Pardavęs pusę namo, neseniai pasidarė remontą.

Abu Mockai po savo sodybos aplinką sukosi - pataikėme į patį obelų genėjimą. Nupjovė obelį, kuri jau vaisių nebeduos, ir įbedė ją kitą vietą parinkę.

Konstantinas akmenimis aplinką išpuošė. o vasarą tarp jų karaliaus Jovitos mėgstami jurginai...

Ne vienas akcentavo, kaip nuostabu Vanaguose leisti vaikystę, vasaroti anūkams. "Kiek kartų tariau, parduosiu, išeisiu vienan kambarin į Klaipėdą, bet vaikai sako - mama, čia mūsų tėviškė, neparduosi jos", - kalbėjo vanagiškė moteris. Vienas kitas grįžta, statosi.

Giedra iš Klaipėdos pusę namo nusipirko. Kaip tik kalė kopėčias. "Kad nėra kam kalti", - santūriai pasiteisino. Ji pati išskaptavo ir senų išpuvusių liepų rąstus, kuriuose netrukus pražys gėlės.

"Į miestą nė už ką negrįžčiau, - kalbėjo. - Ko? Į "primyžtas" laiptines? Duris geležines įdėjome, liftai vis vien prispjaudyti. Arba kam važiuoti į sodą? Kai čia sodas - pašonėje, arba - nori dirbi, nori - guli", - vardijo kaimo pranašumus.