Užsimojo atpustyti rašytojo pėdsakus kopose

Įkvėpimo šaltinis – fotografija

Neringoje nėra jokio ženklo, primenančio, jog 1965 metais čia lankėsi pasaulinio garso rašytojas ir dramaturgas J.P. Sartre'as. Kurorte labiau žinomas kitas Nobelio premijos laureatas, vokiečių literatūros klasikas Thomas Mannas - Nidoje jau daug metų vyksta jo vardu pavadinti kultūros festivaliai.

„J.P. Sartre'as – nė kiek ne menkesnio kalibro asmenybė. Ant Parnidžio kopos kažkada ištarti jo žodžiai apie stulbinantį Kuršių nerijos grožį galėtų tapti Neringos vizitine kortele, traukti viso pasaulio intelektualus“, - įsitikinęs prancūzų kultūros gerbėjas klaipėdietis skulptorius K.Pūdymas.

Menininkas prisipažino, jog noras įamžinti J.P.Sartre'o viešnagę Nidoje jį persmelkė Paryžiuje, kai išvydo Nacionalinės bibliotekos kieme stovintį paminklą šiam rašytojui. Jame K.Pūdymas atpažino fotomenininko Antano Sutkaus darbo „Sartre'as kovoja su vėju Kuršių nerijoje“ siužetą.

A.Sutkus – vienintelis fotografas, užfiksavęs garsaus egzistencialisto žingsnius ant Parnidžio kopos. Fotomenininkas negalvojo, jog vėliau po pasaulį pasklidusi įspūdinga jo fotografija „Sartre'as kovoja su vėju Kuršių nerijoje“ taps nesenkančiu įkvėpimo šaltiniu kitų žanrų kūrėjams.

Siūlo pagerbti garsųjį svečią

A.Sutkaus fotografiją kaip modelį  J.P. Sartre'o skulptūrai panaudojo garsi prancūzų skulptorė Roseline Granet. Žvelgdami į jos kūrinį prancūzai atpažįsta garsųjį tėvynainį, bet nežinodami istorinių siužeto šaknų stebisi, kodėl rašytojas pavaizduotas neįprasta poza – tarsi einantis prieš vėją.

„Tai lietuviškas siužetas. Jeigu prancūzams jis pasirodė vertas dėmesio, kodėl mes, lietuviai, neprisimename J.P. Sartre'o ir jo viešnagės unikalaus grožio kampelyje?“, - kalbėjo K.Pūdymas.

Skulptorius paminklą J.P. Sartre'ui siūlo įkurdinti ten, kur jis kažkada jautėsi dvasiškai pakylėtas, laimingas, lyg stovėtų rojaus prieangyje virš debesų – ant Parnidžio kopos, didingos gamtos fone.

Žinomą siužetą, pasak K.Pūdymo, galimą traktuoti įvairiai, sukurti skulptūrinę kompoziciją, kuri primintų J.P. Sartre'o kelionę per kopas, bet nebūtų kaip du vandens lašai panaši R.Garnet darbą.

Nidiškiai žvalgosi į kopą

Neringos merą Darių Jasaitį sužavėjo mintis atpustyti Parnidžio smėlynuose kažkada paliktus J.P. Sartre'o pėdsakus: „Egzintencializmo klasiko kūryba, jo filosofinė linija - artima Kuršių nerijos dvasiai. Juk žmonės čia per amžius kovojo su gamtos stichijomis išgyvendami būties trapumą“.

Neringos taryba pritarė K.Pūdymo idėjai – neabejojama, jog vakarietiškos kultūros ir viso pasaulio simboliu laikomam J.P. Sartre'ui skirtas meno kūrinys Kuršių nerijos vardą gali išgarsinti labiau nei atvirukai, reklamos interneto svetainėse, stendai tarptautinėse turizmo parodose.

„Jau atsirado ir rėmėjų, siūlomą projektą pagal išgales remtų ir savivaldybė. Skulptūros koncepcija, išvaizda, vieta, kurioje ji iškiltų, yra tolimesnių diskusijų reikalas“, - tvirtino D.Jasaitis.

Meras neslėpė, jog neringiškių žvilgsnis krypsta į vėjų laižomą Parnidžio kopą: „Kitur pastatytas paminklas J.P. Sartre'ui nebūtų toks prasmingas ir įtaigus. Juo labiau, kad smėlynuose, o ne kokioje nors kitoje vietoje jis reiškė nuostabą ir susižavėjimą Kuršių nerija“.

Dar vienas traukos taškas ?

Neringa – ramybės oazė, todėl D.Jasaitis neatmeta galimybės čia rengti su J.P. Sartre'o vardu susijusius intelektualų forumus ir festivalius: „Filosofų ir rašytojų simpoziumai, kultūros renginiai, kuriuose būtų gvildenamos egzistencinės problemos, vasarą mums labai tiktų“.

Idėja grąžinti J.P. Sartre'ą į Parnidžio smėlynus šiek tiek glumina Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos vadovę Aušrą Feser: „Mūsų baltosios kopos vis labiau nyksta, saugome jas kaip savo akį. Čia išdygęs bronzinis paminklas būtų dar vienas turistų traukos taškas ?

Prisiminę, jog ant Parnidžio kopos jau stovi nemažai diskusijų įplieskęs granitinis Saulės laikrodis, su mitologiniais baltų ženklais, aplinkosaugininkai atkakliai priešinasi bet kokiai svetimkūnių invazijai į smėlynus.

„Argi neužtenka J.P. Sartre'o ir kitų Kuršių neriją lankiusių garsenybių ištarmių apie pasakišką šios vietovės grožį?“, - svarstė  A.Feser.

T.Manną mena vasarnamis

Sunerimo ir Thomo Manno kultūros ir meno festivalių organizatoriai – baiminasi, kad dviejų pasaulinės literatūros klasikų, Nobelio premijos laureatų konkurencija siaurame Kuršių nerijos pusiasalyje gali būti perteklinė.

Kai kuriems kultūros darbuotojams atrodo, kad Nidoje tarpukariu vasarojęs, romanus rašęs, Kuršių marių ir kopų grožį apdainavęs T.Mannas irgi yra vertas paminklo.

D.Jasaitis tikisi, jog garsių kūrėjų vardai neįskels konfliktų ir priešpriešos: “Geriausias paminklas T.Mannui - išsaugotas jo vasarnamis ant kopos. Dabar tokioje vietoje net pavėsinės nepastatysi“.

Į Parnidžio kopą veda asfaltuotas takas, kuriuo vasarą važinėja lengvieji automobiliai, turistų autobusai. Viršūnėje įrengtoje aikštelėje prekiaujama gintaro dirbiniais, kitokiais suvenyrais.

„Prie pėsčiųjų tako pastatytas santūrių formų paminklasJ.P. Sartre'ui atrodytų natūraliai, per smėlynus traukiančio žmogaus figūra niekam netrukdytų“, - savo idėją aiškino K.Pūdymas.

Stovėjo rojaus prieangyje

J.P. Sartre'as su savo drauge literate Simone de Beauovoir Nidoje lankėsi dar sovietmečiu. Juos lydėjęs A.Sutkus prisimena, jog ant Parnidžio kopos rašytojas prisėdo, nusiavė batus, iškratė smėlį. Jo palydovė ėjo basa – vienoje rankoje nešėsi krepšelį, o kitoje elegantiškus batelius.

Vėjas žarstė smėlį į akis, J.P. Sartre'as  klampojo per smėlį šiek tiek pakumpęs, nuleidęs galvą - tokį rašytoją savo fotografijoje užfiksavo A.Sutkus..

Priėjęs šlaitą, nuo kurio atsiveria vaizdas į Kuršių marias, J.P. Sartre'as staiga stabtelėjo, apsidairė ir priblokštas vėjų pustomų smėlynų didybės ištarė: „Pirmą kartą jaučiuosi lyg stovėčiau rojaus prieangyje“.

Gamtos vaizdų, vėjo šniokštimo sujaudintas J.P. Sartre'as atrodė kaip smėlynuose pasiklydęs vienišas klajūnas. Rašytojas daugiau tylėjo - tikriausiai nesitikėjo atsidurti lietuviškoje Sacharoje.

Jis žinojo, kad Pirmojo pasaulinio karo metais kopose prie Nidos būta stovyklavietės, kurioje kalinti prancūzų belaisviai. Ta proga J.P. Sartre'as aplankė ir savo tautiečių kapus.

Neprisileisdavo fotografų

Nuolatinė J.P. Sartre'o kelionių po pasaulį palydovė S. de Beauvoir šias akimirkas aprašė savo prisiminimų knygoje: „Po mumis virš pilkšvų marių ritinėjosi debesys, atrodę kaip vatos gumuliukai. Sartre'as nusišypsojęs pasakė: „Pirmą kartą debesys man kojomis“.

Rašytoją smėlynuose A.Sutkus įamžino paprastu fotoaparatu „Zenit“, kai kiti J.P. Sartre' ą fotografavę meistrai vaikščiodavo apsikarstę „Nicon“ technika. Egzistencializmo dievas kurį laiką net nepastebėjo, kad yra fiksuojamas, neįtarė, kad šaia buvęs A.Sutkus – profesionalus fotografas.

„Domėjausi J.P. Sartre'o kūrybą, kalbėjomės apie literatūrą. Jis sakė neprisileidžiąs jokio fotografo išskyrus Henri Cartier Brensson'ą. Tada buvau jaunas, kupinas dvasinės energijos, švarios sielos - pavyko užfiksuoti daugiau kaip 300 vaizdų“, - senus laikus prisiminė A.Sutkus.

Teko įrodinėti autorystę

Atsisveikindamas J.P. Sartre'as prašė A.Sutkaus atsiųsti jam nuotraukų iš Kuršių nerijos. Lietuvis įvykdė svečio pageidavimą – fotografijas perdavė per tarpininkę, maskvietę vertėją Jeleną Zoniną, kuri viengungiui rašytojui, regis, buvo kur kas artimesnė nei feministė S. de Beauvoir.

Garsaus rusų publicisto Iljos Erenburgo buvusi sekretorė J.Zonina, Paryžiuje įteikusi lietuvio dovaną J.P. Sartre'ui, sakė, kad fotografijos rašytojui patikusios, jis kone didžiavosi, kad pažįsta A.Sutkų. Po to fotomenininkas dar ilgai iš Prancūzijos gaudavo J.P.Sartre'o sveikinimų.

A.Sutkus siunčiamų nuotraukų neautorizavo, todėl įvyko akibrokštas – jos priskirtos H.Cartier-Brenssonui. Tai sužinojęs lietuvis buvo priverstas įrodinėti Paryžiaus foto agentūroms, kad jis, o ne kas nors kitas yra garsios fotografijos „Sartre'as kovoja su vėju Kuršių nerijoje“ autorius.

Prieš vėją – iš niekur į nieką

Tąkart ant Parnidžio kopos A.Sutkus spontaniškai atskleidė ne tik akimirkų žavesį, bet J.P. Sartre'o dvasinį portretą – palinkusio žmogaus figūra horizonte, jis eina prieš vėją iš niekur į nieką, visiškai laisvas, susiliejęs su dangumi ir smėlynais.

Egzistencialistine dvasia alsuojanti A.Sutkaus fotografija – meniškai perteiktos objektyvios tikrovės atspindys. Išdidų, nepriklausomą, netgi Nobelio premijos atsainiai atsisakiusį J.P. Sartre'ą fotomenininkas įamžino tokį, koks jis buvo iš tikrųjų.

„Vaizdus ant kopos fiksavau negalvodamas, iš pasąmonės. Manau, jog pagrindinė fotografijos mintis nepasikeistų, jeigu ten būtų buvęs ir ne J.P. Sartre'as, o koks nors kitas žmogus", - kalbėjo A.Sutkus.

Ant kopos - meilės drama

Garsiausi prancūzų intelektualai visada žavėjosi Rusija ir kairuoliškomis pažiūromis. Toks buvo ir J.P.Sartre'as, Sovietų Sąjungoje apsilankęs net vienuolika kartų.

Kalbama, kad rašytoją anapus „geležinės uždangos“ bene labiausiai traukė ne socializmas, o romantiški jausmai SSRS valdžios oficialiai paskirtai jo raštų vertėjai į rusų kalbą J.Zoninai.

Su šia moterimi J.P. Sartre'as intymiai susirašinėjo penkerius metus, savo laiškuose ją netgi vadindavo žmona. Tą vasarą ant Parnidžio kopos su J.P Sartre'u braidžiojo ir dar viena palydovė - rusė J.Zonina.

J.Zonina, kaip buvo įprasta anais laikais, kurpdavo susitikimų su J.P. Sartre'u ataskaitas. Atsivėrus įslaptintiems archyvams, rašytojo kūrybos ir biografijos tyrinėtojams kilo pagrįstų įtarimų, kad egzistencialistą už nosies vedžiojo KGB agentė.

A.Sutkus prisiminė, jog Nidoje J.Zonina stengdavosi nepatekti į jo fotoobjektyvą. J.P. Sartre'as prašė, nefotografuoti jo valgančio prie stalo.

Vėliau J.P. Sartre'o ir J.Zoninos keliai išsiskyrė - prancūzų intelektualui buvo uždrausta lankytis Sovietų Sąjungoje.

Neniekindavo ir maoistų

Kelionėje po Lietuvą J.P. Sartre'ą lydėjo sovietmečio lietuvių literatūros šviesuoliai - poetas Eduardas Mieželaitis ir prozininkas Mykolas Sluckis. Paskutinę akimirką prie jų prijungė ir A.Sutkus.

J.P. Sartre'as nebuvo artimas prancūzų komunistams, neliaupsino Josifo Stalino ir Nikitos Chruščiovo. Matydamas, kas vyksta Sovietų Sąjungoje, rašytojas drąsino į valdžios nemalonę patekusį kino režisierių Andrejų Tarkovskį, gynė persekiojamus disidentus.

Kai J.P. Sartre'as vienoje Paryžiaus studentų demonstracijoje pasirodė įsisegęs ženklelį su Kinijos kompartijos lyderio Mao Dzedongo atvaizdu, jo išvykos į Sovietų Sąjungą baigėsi.

Smarkai pašlijus Maskvos ir Pekino santykiams, J.P. Sartre'as Kremliui tapo „persona non grata“ - nepageidaujamu asmeniu.