Neseniai „Vakaro žinių" kalbintas kardinolas Sigitas Tamkevičius sakė bijantis, kad žeminantys komentarai, kuriais pastarosiomis dienomis buvo „apipilti" kunigai, nepereitų į veiksmus. Panašu, kad kapeliono atleidimas - tokių veiksmų apraiška.
Po ilgos tylos pirmadienį P.Vaineikis pasidalijo situacijos vertinimu. „Dėkoju visiems už maldą bei palaikymą esamoje situacijoje. Dėkoju už visas pastabas ir nuomones.
Nebuvo intencijos ką nors žeminti ar užgauti. Buvo troškimas išsakyti, kad nepritariu vyraujančiai neteisybei ir ideologijai - nutildyti kitaip manančius ir juos diskriminuoti. Buvau ir būsiu už visų skriaudžiamųjų, pažemintųjų teisę gyventi orų ir visavertį gyvenimą.
Nė prieš vieną asmenį neturiu pykčio ar nusistatymo. Mylėk žmogų, kad ir koks jis būtų, bet nesitaikstyk su jo daroma nuodėme. Taip moko Kristus, taip skelbia Evangelija.
Bendru sutarimu su broliais paprašiau, kad mane atleistų iš gimnazijos kapeliono pareigų. Išreiškiu palaikymą direktoriui ir laiminu gimnaziją.
Atsiprašau visų, kuriuos dėl savo ūmaus charakterio įstūmiau į didelį liūdesį, nusivylimą ar susiskaldymą. Kviečiu visas puses rungtyniauti meilės darbais bei pagarbos vienas kitam pavyzdžiais", - savo socialinio tinklo anketoje paskelbė kunigas P.Vaineikis.
Sekmadienį, skaitydamas pamokslą šv. Mišiose P.Vaineikis su parapijiečiais pasidalijo savo paties liudijimu: „Aš ne visada buvau tikintis. Mano tėvai yra paprasti žmonės. Mano tėvas kovojo už Lietuvos laisvę. Mano senelis Karolis Vaineikis kovojo už mažutėlių teises - jis vertė carą. Už tai buvo suimtas ir pasmerktas sušaudyti.
Mano tėvo brolis Petras, kaip ir kitas tėvo brolis, mano dėdė Povilas, užėjus okupantams stojo ginti Lietuvos. Dėdė Povilas žuvo gindamas Šiaulius 1944 m. Dėdė Petras taip pat žuvo gindamas mažųjų teises.
Kai tėtis, Vytautas Vaineikis, būdamas vos 18-os, matydamas neteisybę bei žinodamas, kad partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo nuslopintas, su keliais draugais nutarė atgaivinti kovą. Veikė labai spontaniškai, beveik visi vadai buvo suimti ir blogis triumfavo.
Bet su grupe jaunuolių išdrįso organizuoti 30-ies partizanų pabėgimą iš gulagų. Kaip dažnai būdavo tais laikais, jį išdavė ir suėmė. Iš pradžių skyrė 10 m., tačiau jis keturis kartus pabėgo iš kalėjimo ir galiausiai buvo nuteistas 25-iems metams. Atsėdėjęs 15 metų, jis grįžo į Lietuvą.
Bolševikai bandė jį užtildyti, bet nesėkmingai - jis pradėjo pogrindinę kovą su Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos nariais.
Man didelė garbė, kad galiu tęsti savo tėvo ir mano krikštatėvio Edvardo Buroko pradėtą Lietuvos laisvės kovą. Jų jau nebėra, bet merdėdamas mano tėtis iškėlė ranką ir pasakė: „Sūnau, tikriausiai mes, Lietuvos laisvės kovotojai, ir visi, kurie kovojome už Lietuvos laisvę, ne visai supratome, kaip atpažinti priešą po Nepriklausomybės. Bandyk tu, sūnau, gal tau pavyks."
Štai jau praėjo daugiau kaip 30 Lietuvos Nepriklausomybės metų. Labai džiaugiuosi, kad su šiuo pavasariu ir šiais įvykiais nukrenta kaukės. Pasirodo, kas yra kas.
Aš iki 19 m. buvau netikintis. Bet tada mano mama, garbinga mokytoja, kuri visą gyvenimą atidavė vargšams, neatlaikiusi bolševikinio melo, nusižudė. Tuo metu buvau sovietinėje kariuomenėje.
Palaidojęs motiną, pirmą kartą uždaviau klausimą: kokia yra gyvenimo prasmė? Pasiekti Lietuvos gerovę, gauti pinigų, įsitaisyti patogioje kėdėje Seime? Nuvažiavus į tolimą šalį užsidirbti pinigų ir savo gerovę paversti vakarietiška?
Šiuose svarstymuose kariuomenėje valgykloje piešiau didelį gamtos paveikslą. Priėjo nepažįstamas žmogus ir pasakė: „Tu darai grožį, vadinasi, turi gražią sielą. O ar į Dievą tiki?"
Atsakiau, kad Dievo nėra. Bet tas žmogus man nenusileido: „Neskubėk sakyti, kad Dievo nėra. Tu matai masę žmonių, kurie tave kviečia eiti paskui juos, sakydami, kad žino, kur laimė. Bet tu pakilk aukščiau ir pamatysi, kad ten nėra nei laisvės, nei ateities, nei rytojaus."
Tą akimirką krūtinėje sprogo didžiulė šviesa. Toje šviesoje savo gyvenimą pamačiau kaip pagreitintą filmą. Toje šviesoje išgirdau balsą: „Aš esu."
Norėčiau į jus kreiptis Bernardo Brazdžionio žodžiais: „Šaukiu aš tautą, GPU užguitą / Ir blaškomą, it rudenio lapus: / Į naują vieškelį, į nauja buitį, / Kur niekad šiaurūs vėjai neužpūs. / (...) Šaukiu balsu tėvų dievų ramovės / Ir jūsų krikšto atgaila šviesia: / Stovėkit amžiais čia tvirti, kaip saulė stovi! / Šaukiu aš, jūsų protėvių dvasia."
Noriu jums pranešti - dvasinis sukilimas prasidėjo. Už Kristų, už šeimą, už Lietuvą!"
Jautrius dvasininko žodžius palydėjo gausūs plojimai.
Kiek vėliau, sekmadienio popietę, Kretingoje vyko kunigo palaikymo akcija, kurioje dalyvavo daugiau kaip šimtas žmonių. „Kapelionas laisvoje šalyje nebegali ištarti laisvo žodžio ir pasakyti tai, ko mus moko katalikiškas mokymas.
Tam, kad saugotume ir gintume savo šeimas taip, kaip mus moko krikščioniškas žodis, atraskime savyje tiesos, stiprybės, tikėjimo ir tik tuomet galėsime atremti tai, kas šiandien vyksta.
Nepasiduokime manipuliacijoms ir iškraipymams, kurie sako, kad šeima nebėra šeima, vyras nebėra vyras, o moteris nebėra moteris. Mūsų pareiga - ginti tiesą. Nepasiduokime agresijai, paniekai, visuomenės kurstymui", - sakė palaikymo akcijos organizatorė Raimonda Šideikienė, pakvietusi susirinkusius maldai.
Pamokslo vaizdo įrašą galite rasti čia.
Kunigu susidomėjo policija
Už tai, kad mišių metu „LGBTišnikus" išvadino iškrypėliais, dvasininkui P.Vaineikiui gali būti pradėtas ikiteisminis tyrimas. Policija susidomėjo dvasininko pasisakymu ir šiuo metu renka medžiagą, ar kunigas nepadarė veikų, priskiriamų neapykantos nusikaltimams.
Tai „Vakaro žinioms" patvirtino Klaipėdos vyriausiojo policijos komisariato Komunikacijos poskyrio vedėja Andromeda Grauslienė. Už neapykantos kurstymą Lietuvos įstatymai numato atsakomybę nuo baudos iki trejų metų laisvės atėmimo.
Situaciją komentuoja Panevėžio vyskupas Jonas KAUNECKAS:
- Esate pakvietęs žmones pasirašyti peticijas prieš Stambulo konvenciją ir partnerystės įteisinimą. Sulaukėte panašaus pasipiktinimo kaip A.Toliatas ir P.Vaineikis?
- Taip, ir aš, ir kunigas Robertas Grigas. Abu stebimės, kad prieš mus tokio puolimo nebuvo. Aš sulaukiau daugiausia palaikančių reakcijų.
Nors mokykla, kurioje dirbo P.Vaineikis, yra pranciškonų, bet mokyklą išlaiko valstybė. Manau, direktoriui buvo daromas spaudimas.
- Katekizme parašyta, kad Bažnyčios tradicija, pasiremdama Šventuoju Raštu, kuris homoseksualizmą laiko dideliu iškrypimu, visada skelbė, kad „homoseksualūs veiksmai pačia savo prigimtimi yra netvarkingi". Dvasininkai puolami todėl, kad kalba taip, kaip moko Šventasis Raštas?
- Mums bandoma sakyti, kad esame homofobai, kurstom neapykantą, bet tai netiesa. Jėzus Kristus liepia kovoti ne prieš žmogų, o prieš nuodėmę. Jeigu homoseksualas gyvena dorą gyvenimą, niekas nė žodžio apie jį nepasakys. Kiekvieną žmogų mes mylime, bet turime kovoti prieš nuodėmę. Kaip ir smerkiame tuos, kurie gyvena „susidėję", ne santuokoje.
Taip, Bažnyčia tvarkosi pagal savo įstatymus, bet kartu mes esame Lietuvos Respublikos piliečiai. Turime teisę pasisakyti ir jeigu matome, kad kyla grėsmės tikintiesiems, privalome juos įspėti.
- P.Vaineikio atleidimas iš pareigų yra tam tikras signalas, jog puolimas pereina nuo žodžių prie veiksmų?
- Manau, taip. O jeigu imtų galioti Stambulo konvencija, toks pasisakymas jau būtų laikomas įstatymo pažeidimu. „Socialinė lytis" niekaip nedera su katalikišku mokymu, turime tai pasakyti žmonėms.
Manau, kad užpuolus dvasininkus buvo siekiama juos nutildyti, bet visais laikais, kai būdavo puolama Bažnyčia, jos bendruomenė tik sustiprėdavo. Tai matome ir dabar. Manau, kad peticijas, matydami tokius dalykus, pasirašys dar daugiau žmonių. Ir nors bandoma pavaizduoti kitaip, didžioji dalis visuomenės palaiko prigimtinę šeimą.
Kapelionas Paulius Vaineikis. Egidijaus Jankausko nuotr.
Rašyti komentarą