Tiškevičių koplyčia brandina sensaciją

Spe­cia­liai su­da­ry­ta moks­li­nin­kų ko­mi­si­ja ne­tru­kus mė­gins įmin­ti in­tri­guo­jan­čią Kre­tin­gos mįs­lę. Va­sa­rą at­lie­kant žval­go­muo­sius ar­cheo­lo­gi­nius ty­ri­mus ne­ogo­ti­ki­nė­je gra­fų Tiš­ke­vi­čių šei­mos kop­ly­čio­je se­no­sio­se ka­pi­nė­se ne­ti­kė­tai ap­tik­ti trys ge­rai pa­slėp­ti kars­tai.

Spė­ja­ma, kad juo­se ga­li bū­ti pa­lai­do­ti vie­ni žy­miau­sių ir Kre­tin­gai itin reikš­min­gų XIX am­žiaus di­di­kų - gra­fas Juo­za­pas Tiš­ke­vi­čius su žmo­na So­fi­ja bei jų 3-4 me­tu­kų anū­kė Ma­ri­ja Tiš­ke­vi­čiū­tė.

Ta­čiau kol kas tai te­bė­ra mįs­lė, nes rei­kė­tų at­lik­ti pa­lai­kų DNR ty­ri­mus. Kars­tų frag­men­tus be­to­ni­niuo­se pos­ta­men­tuo­se ar­cheo­lo­gai kol kas ste­bė­jo tik per vaiz­do ka­me­rą, įtai­sy­tą spe­cia­lia­me zon­de. Ne­abe­jo­ja­ma dėl vie­no: šie pa­lai­do­ji­mai bu­vo ypa­tin­gi, nes siek­ta kuo ge­riau pa­slėp­ti mi­ru­sių­jų kū­nus.

Ne­ei­li­nė asmenybė

Kre­tin­gos mu­zie­jaus is­to­ri­kas Ju­lius Ka­nars­kas LŽ pa­sa­ko­jo, kad šio mies­te­lio me­traš­čiuo­se ryš­kiau­siai įrėž­tos tri­jų di­di­kų as­me­ny­bės. „Jo­nas Ka­ro­lis Chod­ke­vi­čius - mies­to įkū­rė­jas, baž­ny­čios, mo­kyk­los sta­ty­to­jas. Vys­ku­pas Ig­no­tas Jo­kū­bas Ma­sals­kis me­di­nę Kre­tin­gą pa­ver­tė mū­ri­ne. O J. Tiš­ke­vi­čius ją iš­gar­si­no. Bū­tent šio gra­fo val­dy­mo lai­kais bu­vo pa­sta­ty­tas anuo­met di­džiau­sias Eu­ro­po­je pri­va­tus žie­mos so­das, įreng­ti pra­ban­gūs rū­mai, iš­puo­se­lė­tas pra­ncū­ziš­ko ir ang­liš­ko sti­lių di­džiu­lis par­kas ap­link rū­mus, iš­kas­ti kas­ka­di­niai tven­ki­niai“, - pa­brė­žė jis.

Tai, kad Tiš­ke­vi­čių dva­ras ir par­kas bu­vo iš­puo­se­lė­ti pa­gal ano me­to va­ka­rie­tiš­kas tra­di­ci­jas, reiš­kė itin daug vi­sam re­gio­nui ir įkvė­pė kur­ti pa­na­šias es­te­ti­kos oa­zes di­di­kų re­zi­den­ci­jo­se Pa­lan­go­je, ap­link Vil­nių ir ki­tur.

Is­to­riš­kai svar­bu ir tai, kad iš Kre­tin­gą val­džiu­sių gar­sių­jų di­di­kų vie­nin­te­lis J. Tiš­ke­vi­čius (1830-1891 m.) bu­vo pa­lai­do­tas pa­čia­me mies­te.

Yra ži­no­ma, kad J. Tiš­ke­vi­čiaus pa­lai­kai bu­vo bal­za­muo­ti ir iš pra­džių pa­lai­do­ti prieš­in­go­je gat­vės pu­sė­je esan­čių se­nų­jų ka­pi­nių Šv. Jur­gio kop­ly­čio­je, o 1893 me­tais per­kel­ti į nau­jai pa­sta­ty­tą Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čią-mau­zo­lie­jų. So­viet­me­čiu ši kop­ly­čia ne kar­tą ken­tė­jo nuo van­da­lų: bu­vo net iš­nie­kin­ti pa­lai­kai - iš­mė­ty­ti kau­lai, kau­ko­lės. Tie­sa, ne gar­sio­jo gra­fo, o 1941 me­tais tra­giš­kai žu­vu­sio Ka­zi­mie­ro ir 1940-ai­siais mi­ru­sios Jad­vy­gos Tiš­ke­vi­čių. Šie di­di­kai ir da­bar il­si­si po kop­ly­čia įreng­ta­me mau­zo­lie­ju­je me­di­niuo­se kars­tuo­se. Tre­čia­sis - tuš­čias.

Ta­čiau is­to­ri­kai yra ra­dę duo­me­nų, kad šio­je kop­ly­čio­je tu­rė­jo bū­ti pa­lai­do­ti pen­ki Tiš­ke­vi­čių gi­mi­nės at­sto­vai, tad tri­jų trūks­ta.

Pra­grę­žė postamentus

Siek­da­mi iš­siaiš­kin­ti, ar se­no­jo­je gra­fų Tiš­ke­vi­čių kop­ly­čio­je ga­lė­jo bū­ti dau­giau pa­lai­do­ta bei nu­sta­ty­ti bu­vu­sios sie­nos ap­link kop­ly­čią ri­bas, va­sa­rą ar­cheo­lo­gai at­li­ko žval­go­muo­sius ty­ri­mus. Jiems va­do­va­vu­si Kre­tin­gos mu­zie­jaus Ar­cheo­lo­gi­jos ir is­to­ri­jos sky­riaus ve­dė­ja Dai­va Jaz­bu­ty­tė LŽ sa­kė, kad jo­kio po­že­mi­nio rū­sio ar krip­tų kop­ly­čios mau­zo­lie­ju­je ne­ras­ta.

Tiškevičių koplyčia gali pateikti vieną didžiausių pastarojo meto istorinių staigmenų Žemaitijoje.

Ta­da nu­tar­ta pa­ti­krin­ti tris sta­čia­kam­pio for­mos be­to­ni­nius pos­ta­men­tus, ant ku­rių pa­dė­ti Ka­zi­mie­ro ir Jad­vy­gos Tiš­ke­vi­čių kars­tai. Il­gai ma­ny­ta, kad tų pos­ta­men­tų pa­skir­tis ir bu­vu­si kars­tams pa­dė­ti, ta­čiau ar­cheo­lo­gai at­sklei­dė ką ki­ta.

„Grąž­tu pra­grę­žę pos­ta­men­tus ir įlei­dę zon­dą su ste­bė­ji­mo ka­me­ra nu­sta­tė­me, kad be­to­ni­niuo­se sta­čia­kam­piuo­se yra erd­vės. Už­fik­sa­vo­me lyg ir tri­jų or­na­men­tuo­tų, ti­kriau­siai me­ta­li­nių sar­ko­fa­gų frag­men­tus. Pos­ta­men­tų šo­nuo­se iš vi­daus bu­vo ma­ty­ti ir su­pu­vu­sių len­tų, ma­tyt, kar­ka­so lie­ka­nų. Tad tie pos­ta­men­tai bu­vo pa­sta­ty­ti są­mo­nin­gai - kaip slėp­tu­vės“, - svars­tė D. Jaz­bu­ty­tė.

Mu­zie­jaus dar­buo­to­jos tei­gi­mu, pra­di­nė in­for­ma­ci­ja lei­džia kons­ta­tuo­ti vie­na: ap­tik­ti trys iki tol ne­ži­no­ti po­mir­ti­niai pa­mink­lai.

„Kas yra juo­se, nu­sta­ty­ti bus įma­no­ma po iš­sa­mių ty­ri­mų. Rei­kės ir DNR ty­ri­mų as­me­ny­bėms iden­ti­fi­kuo­ti, bet kol kas net ne­ži­no­me, kas tuo­se sar­ko­fa­guo­se. O gal jie šiuo me­tu yra tuš­ti?“ - svars­tė Kre­tin­gos mu­zie­jaus dar­buo­to­ja.

Dar dau­giau mįs­lių už­mi­nė jos ko­le­ga J. Ka­nars­kas. Jo tei­gi­mu, ap­lin­ky­bės by­lo­ja, kad pos­ta­men­tuo­se už­mū­ry­ti ga­li bū­ti vi­sai ne J. Tiš­ke­vi­čiaus pa­lai­kai.

„Ma­to­te, J. Tiš­ke­vi­čius bu­vo tes­ta­men­tu iš­reiš­kęs va­lią po mir­ties bū­ti bal­za­muo­tas. Bet ži­no­me, kad tra­di­ci­ja lai­do­ti sar­ko­fa­guo­se iš ma­dos iš­ėjo XVIII am­žiaus pa­bai­go­je, o gra­fas pa­lai­do­tas XIX am­žiaus pa­bai­go­je. Tad teo­riš­kai jo lai­do­ti sar­ko­fa­ge lyg ir ne­ga­lė­jo... Bet kol kas vi­sa tai - spe­ku­lia­ci­jos. Jei pa­aiš­kė­tų, kad iš­ties pa­vy­ko ap­tik­ti žy­mio­jo gra­fo ir jo šei­mos pa­lai­kus, tai bū­tų sa­vo­tiš­ka sen­sa­ci­ja“, - sa­kė jis.

Pa­lai­kų ga­li ir neliesti

Kre­tin­gos mu­zie­jaus di­rek­to­rė Vi­da Ka­nap­kie­nė LŽ dar ne­ga­lė­jo tiks­liai at­sa­ky­ti, ka­da pra­dės dar­bą spe­cia­lis­tai.

„Tos ko­mi­si­jos dar nė­ra, ji bus su­da­ry­ta ar­ti­miau­siu me­tu. Ko­mi­si­jo­je dirbs ar­cheo­lo­gų, pa­vel­do­sau­gi­nin­kų, res­tau­ra­to­rių ir ki­tų kom­pe­te­tin­gų žmo­nių. Tik po jos dar­bo, pa­teik­tų iš­va­dų ir re­ko­men­da­ci­jų pa­aiš­kės, kaip bus el­gia­ma­si to­liau“, - tei­gė mu­zie­jaus va­do­vė.

Tad dar anks­ti kal­bė­ti ne tik apie Tiš­ke­vi­čių pa­lai­kų ra­di­mą, ku­ris net nė­ra ofi­cia­liai pa­tvir­tin­tas, bet ir apie pa­čių pa­lai­kų li­ki­mą.

„Gal aps­kri­tai ne­bus tie kars­tai ar sar­ko­fa­gai lie­čia­mi ir liks gu­lė­ti pos­ta­men­tuo­se. Juk ga­li pa­aiš­kė­ti, kad jų iš­kė­li­mas pa­kenks pa­lai­kams. Ta­čiau DNR ty­ri­mai tu­rė­tų bū­ti at­lik­ti. Tad kol kas vis­kas yra tik spė­ji­mai ir prie­lai­dos“, - pri­pa­ži­no ji.

Tie­sa, pa­ti kop­ly­čia Kre­tin­gos ra­jo­no ta­ry­bos spren­di­mu ne­se­niai bu­vo per­duo­ta pa­ti­kė­ji­mo tei­se val­dy­ti Kre­tin­gos mu­zie­jui. Šis ke­ti­na kul­tū­ros ver­ty­bę ka­pi­ta­liš­kai su­tvar­ky­ti ir pri­tai­ky­ti vi­suo­me­nės po­rei­kiams.

Rei­kė­tų konservuoti

Kul­tū­ros pa­vel­do de­par­ta­men­to Klai­pė­dos te­ri­to­ri­nio pa­da­li­nio vy­riau­sia­sis vals­ty­bi­nis ins­pek­to­rius Lais­vū­nas Ka­va­liaus­kas LŽ sa­kė, kad ap­ti­kus Tiš­ke­vi­čių pa­lai­kus lauk­tų il­gas ir at­sa­kin­gas pro­ce­sas.

„Neuž­tek­tų vien at­ver­ti tuos kars­tus ar sar­ko­fa­gus. Rei­kė­tų pa­si­rū­pin­ti ir pa­lai­kų iš­sau­go­ji­mu, kon­ser­va­vi­mu, gal­būt sar­ko­fa­gų ar kars­tų res­tau­ra­vi­mu. Jei iš­li­kę ir rū­bai, tuo­met ga­li­ma gal­vo­ti ne tik apie jų kon­ser­va­vi­mą, bet ir res­tau­ra­vi­mą ar­ba ko­pi­jų pa­da­ry­mą. Vi­sa tai ne­ma­žai kai­nuo­ja, to­dėl ky­la fi­nan­sa­vi­mo klau­si­mas“, - sa­kė jis.

L. Ka­va­liaus­kas pri­mi­nė ne­pa­me­nan­tis at­ve­jo, kad kars­tai bū­tų įman­triai pa­slėp­ti pos­ta­men­tuo­se. „Tai - ne­ei­li­nis at­ve­jis. Že­mai­ti­jai J. Tiš­ke­vi­čiaus pa­lai­kų ra­di­mas bū­tų la­bai reikš­min­gas. To­dėl ir ne­sku­ba­ma su iš­va­do­mis ir to­les­niais veiks­mais“, - ti­ki­no jis.