Tiškevičių detektyve - naujos mįslės

Apžiūrėjus nežinomos moters, palaidotos kartu su didikais, sarkofago dangtį pasirodė mįslingi įrašai jo vidinėje pusėje.

Taip pat aiškėja, jog pomirtinę grafų vietą išplėšė greičiausiai ne 1976 m. koplyčią restauravę asmenys, o kažkas anksčiau. Raktu į nusikaltimo ir šventvagystės laiką tapo prie palaikų paliktas įkaltis – sovietinė degtukų dėžutė.

Kretingos muziejininkai išsiaiškino ir tai, kad didikų pora buvo palaidoti su neeiline įkape – žydų dovanota, inkrustuota karūna.

Restauratoriai reabilituoti

Plačiai visuomenėje nuskambėjusi grafų Tiškevičių palaikų radimo jų šeimos koplyčios postamentuose Kretingoje istorija iki šiol audrina visuomenę.

Mat paaiškėjus, kad didikai buvo išniekinti išgrobstant vertingiausias įkapes iš jų sarkofagų vis bandoma įminti mįslę, kas ir kada galėjo tai padaryti.

 Iš pradžių spėta, kad niekdarių pėdsakai veda į 1976 m., kuomet Tiškevičių šeimos koplyčią restauravo Kretingos restauratoriai. Šiai prielaidai impulsą davė radinys grafo Juozapo Tiškevičiaus (1830-1891 m.) ir jo žmonos Sofijos-Horvataitės Tiškevičienės (1839-1919 m.) postamente. Mat šis buvo išdaužtas, į grafų sarkofagus įsilaužta, pavogtos įkapės, o ant žemės neapdairiai palikta degtukų dėžutė su etikete „Liepsna“.

Vagis, matyt, pasišvietė visiškoje tamsoje arba net užsirūkė, malšindamas jaudulį, ir degtukų dėžutę pametė. Ši, beje, ištraukta iš postamento po kelių dienų ėmė irti, popierių pradėjo veikti oksidacija, jis apsitraukė druskomis.

Laimei, degtukų dėžutę pavyko nufotografuoti jos radimo dieną, tad informacija liko išsaugota. Dabar jau aiškėja, kad tai – ne aštuntojo dešimtmečio, kaip manyta, o 1953-1955 m. gamybos degtukų dėžutė.

„Peržiūrėjome įvairių laikmečių „Liepsnos“ gamybos degtukų dėžučių etiketes ir pagal fabriko gamyklinius įrašus nustatėme, kad rastoji postamente buvo gaminta šeštajame dešimtmetyje. Tad Kretingos restauratoriai niekaip negalėjo įsilaužti į tą postamentą. Jie, matyt, tik užlopė skylę, užtinkavo sienelę. O išplėšti sarkofagai buvo šeštajame dešimtmetyje. Juk nelogiška, kad 1953 m. pagamintą degtukų dėžutę žmogus laikytų keletą dešimtmečių, tad visi galai veda į tą laikmetį. Bet kas galėjo įsilaužti, turbūt, niekada nebesužinosime“, - portalui lzinios.lt sakė Kretingos muziejaus istorikas Julius Kanarskas.

Įrašas dangtyje

Dar įdomesnė muziejininkų ir mokslininkų mįslė laukė pradėjus inventorizuoti sarkofagus. Tyrėjų dėmesį atkreipė prieš tai nematytas ir tik nuvalius pasirodęs keistas raidžių ar ženklų junginys nežinomos moters sarkofage.

Šios palaidotosios tapatybė greta J. Tiškevičiaus, S. Tiškevičienės ir jų anūkės Marijos Tiškevičiūtės iki šiol yra didelė mįslė.

„Matavome cinko sarkofagus ir pamatėme, kad ant „ponios X“ sarkofago dangčio vidinės pusės yra išbraižyti įrašai. Galima atpažinti tik „a“ raidę. Yra kažkokie skaičiai. Labai sunku suprasti, ką reiškia šis įrašas. Viena iš mūsų versijų – tai sarkofago gamintojų padarytas unikalus pagaminto daikto numeris. Nemanome, kad jis kažkaip konkrečiai susijęs su palaidota nežinomąja“, - teigė J. Kanarskas.

Kas ji tokia gali būti nustatyti labai sudėtinga net ir atlikus DNR ekspertizę.

„Yra paimti visų mirusiųjų kaulų, minkštųjų audinių pavyzdžiai DNR tyrimams. Dėl tos moters bus aiškiau, kai mokslininkai palygins DNR su Juozapo Tiškevičiaus ar jo žmonos DNR. Tada bent žinosime, ar tai yra giminaitė. Jei taip – paieškos ratas susiaurės, nes grafaičių palaidojimo vietas – žinomas ir nežinomas – dar galima atsekti. Bet jei DNR nesutaps... Tada jau beveik neįmanoma bus išsiaiškinti, kas gi toji paslaptingoji moteris, kuri buvo palaidota didikų šeimos koplyčioje greta pačių grafų“, - svarstė istorikas.

Anot kretingiškio, yra paimti sarkofagų metalo, spalvų mėginiai tyrimams.

„Sarkofagų užpildai iš pjuvenų bus sudeginti. Gruodžio mėnesį turėtume gauti DNR ir kitų tyrimų išvadas. Kol kas galime tik tiek pasakyti, kad nežinomoji moteris mirė būdama sena, palaidota apie 1938-1939 m. Ir ji visgi turėtų būti grafų giminaitė, antraip nelaidotų šalia didikų“, - svarstė J. Kanarskas.

Palaidojo su karūna

Tiškevičių šeimos koplyčioje palaidotų žmonių palaikai saugomi Kretingoje, jų mėginiai tiriami Vilniuje, o muziejininkai toliau narplioja vis sudėtingesnį detektyvą.

Paaiškėjo, kad grafas su grafiene buvę palaidoti ir su ypatinga įkape – inkrustuota karūna.

„Ji saugoma mūsų muziejaus fonduose ir davė atsakymą į keletą klausimų. Kai atvėrėme postamentą, ant Sofijos sarkofago radome tokią nedidelę dėžutę sulankstytais kraštais. Ilgai spėliojome, iš kur ji ir kas joje buvo. Bet dabar jau aišku: matyt, toje dėžutėje buvo įdėta dovana grafams – karūna“, - atskleidė J. Kanarskas.

Karūną-vainiką sutuoktiniams sidabrinių vestuvių proga dovanojo Darbėnų žydų bendruomenė. Ši karūna buvo rasta koplyčioje ir į Kretingos muziejų pateko 1958 m.

„Tad ji buvusi rasta jau po sarkofagų išplėšimo. Vagis neėmė visos karūnos, kuri nėra pagaminta iš sidabro ar aukso, ji – bronzinė. Karūnoje yra įrašas hebrajų kalba, ir ji, matyt, buvusi inkrustuota arba brangiųjų metalų elementais, arba brangiaisiais akmenimis. Štai šias detales kapų plėšikas ir išėmė, o karūną paliko. Ji buvo rasta 1950-1958 m.“, - teigė istorikas.

Ant metalinės dėžutės su karūna buvo išgraviruotas ir vokiškas žodis „Liebhaber“, kuris reikštų mylimąjį ar mylimąją.

Sarkofagas – iš Klaipėdos

Beje, istoriniuose šaltiniuose tyrėjams pavyko apktikti ir vieną pikantišką detalę: pasirodo, grafas J. Tiškevičius savo prabangųjį sarkofagą pirko dar būdamas gyvas, Klaipėdoje. Tačiau jo žmona Sofija didikui uždraudė gabentis sarkofagą į Kretingą, kol vyras gyvas. Ornamentuotas pirkinys buvo atgabentas tik po grafo mirties, ir tai padarė koplyčią pastatęs jo sūnus Aleksandras.

Metraščiuose teigiama, kad prieškariu tiek grafo, tiek jo žmonos sarkofagai buvę koplyčioje laikomi atvirai, neužmūryti, juos galėjo lankyti kretingiškiai. Tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui nuspręsta visus mirusiuosius paslėpti po betoniniais, siaurojo geležinkelio bėgiais sutvirtintais postamentais.

Taip pat išsiaiškinta, kad kartu su grafais palaidota vos penkerių metukų Marija Tiškevičiūtė sirgo epilepsija, kas ir galėjo tapti jos pernelyg ankstyvos mirties priežastimi.