"Svarbiausi man yra žemė ir ūkis"

Grūšlaukės vardą kaimas gavo nuo žodžio "grūšė" arba "griūšė", nes seniau čia visur plytėjo kriaušių laukai. Ar dar liko čia nors kelios? - "Vakarų ekspresas" pasiteiravo L. Jazbučio.

Yra ir dabar. Mes netgi ruošiamės Grūšių šventei per šv. Mato atlaidus, kurie bus rugsėjo 22 dieną. Norime padaryti panašią, kaip Žagarėje yra vyšnių šventė. Bus iš kriaušių kepami pyragai, verdamos kriaušienės, ir kasmet pasodinsime po kriaušaitę, kad išaugtų jų alėja. Norime pagarsinti savo miestelį.

Bet aš - ne vietinis, negaliu daug pasakoti. Gyvenu čia tik apie 45 metus, gimęs Skuodo rajone, Kiaupiškių kaime, ir kurio tik kelios trobos belikusios. Išėjo taip, kad pusbrolis - laisvės kovų dalyvis - ir mano ūkininkas tėvas buvo ištremti į Sibirą ir negalėjo grįžti į gimtąjį kaimą.

Grūšlaukė kažkada turėjo savo knygnešių, dievdirbių, 1831 ir 1863 metų sukilimų dalyvių. Kokių šviesuolių čia dabar gyvenama?

Iš Grūšlaukės kilęs medžio drožėjas Alfonsas Viluckas. Mūsų klebonui Antanui Bunkui - 90 metų, ir buvęs tremtinys, šviesus žmogus tebevadovauja parapijai. Jo iniciatyva 1989 metais, kai dar buvo kolūkio bendrovė, pradėta statyti Jono Nepomuko bažnyčia. Tada ir medžiagų, plytų, žvyro buvo lengva gaut ir parvežt. Ir visi žmonės dėjo pinigus, kas kiek galėjo, kai kas paaukojo net po kelis tūkstančius litų.

Iki tol, 1947 metais sudegus mūsų bažnyčiai, turėjome mažą vieno aukšto medinį namelį, vadinamą "davatkynu", ir tais laikais jos niekas atstatyti neleido, tik žmonės vėl pinigų sudėjo, altorių sukūrė. 1993 metais atidarėm naująją bažnyčią, o buvusioje medinukėje įrengėm parapijos namus. Ten galima ir mirusįjį pašarvoti, vyksta minėjimai, šventė po atlaidų, koncertas ar paroda.

Kodėl žmonės jus praminė reindžeriu?

Esu policijos rėmėjas, tokių čia buvo apie dešimt žmonių. Du sykius vagis pagavome. Pirmą sykį padėjau prieš javapjūtę draugui remontuoti kombainą ir, kai išvažiavau iš jo kiemo kažko parsivežti į miestelio centrą, pamačiau - atbėga vyrukas su dviem krepšiais. Pardavėja atsiveja: "Laikykit, vagis!" Parduotuvėje jis visko prisikrovė, paprašė pardavėją dar kažko atnešti, ir - pro duris. Iškviečiau policiją, o jis, metęs pirkinius, peršoko tvorą ir pasislėpė negyvenamo namo daržinėje. Pričiuptas sakė, kad yra nevalgęs tris dienas, mes kvietėm ateiti pasidarbuoti - duosim ir pavalgyti, ir pinigų. O jis: "Kad man nėra kada darbuotis."

PAPLŪDIMYS. Baigiamas įrengti Grūšlaukės paplūdimys. Kasmet Mindaugo karūnavimo dieną čia rengiamas žvejų konkursas. Žuvys kimba retai, tačiau buvo pagauta 8-9 kilogramų karpių, 11 kilogramų lydeka, nemažų lynų. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Kitą sykį paskambina ta pati pardavėja: ir vėl apvogė, du paaugliai ir panelė pabėgo prisidėję alaus. Aš - į mašiną, ir už kokio kilometro jie mane stabdo. Sustojau, sakau: "Labai malonu susipažinti." Jie išsigando ir - per laukus. Sulipo į griovį, aš parodžiau policininkams, kaip prie jo privažiuoti. Vagys griovyje šliaužiojo, o mes iš priekio juos pasitikome.

Girdėjau, kad Užgavėnių tradicijos bendruomenėje itin gajos.

Net rusų laikais, kai tokios šventės buvo uždraustos, šventėme dvi dienas. Pirmąją būdavo vadinamoji Ubagų diena, vaikai eina kieminėti. O jau kitą dieną su muzika, senosiomis Giltinės, velnio kaukėmis eina suaugusieji - apie 30 ar daugiau žmonių. Turime daug Viluckio padarytų kaukių, vadinamų "lyčynomis", ir amžinatilsį Antano Reinikio, apie kurį net dokumentinis filmas sukurtas.

Buvusi bažnyčios "pročkelė" (tvarkytoja - Aut. past.) Stanislava turi stebuklingą atmintį, apie kiekvieną grūšlaukiškį gali daug papasakoti, prisimena datas, įvykius. Turėjo vyrą, dvejais metais senesnį už savo mamą. Ne per seniausiai jis mirė, sulaukęs 97 metų.

Turime ir girtuoklėlį, kuris buvo savo namus sudeginęs, žmona jį į kalėjimą pasodino. Dabar eina per kaimą dainuodamas, sako, kad nieko nebijo, jo žentai - policininkai. Sakiau girdėjęs, kad ženteliai jį muša, tai prisipažino: "Gaunu, gaunu..."

Kuo veterinarijos gydytojo darbas dabar skiriasi nuo buvusio tarybiniais laikais?

Gydau stambius gyvulius. Dar - triušiuką kokį, šuniuką, kačiuką, o jau tiems egzotiniams reikia atskiro pasiruošimo. Mes akademijoje to nesimokėme. Vos ją baigiau, iškart mane paskyrė į kailinių žvėrelių - audinių, lapių, nutrijų - fermą. Tuomet kolūkiuose buvo papildomi verslai: kas maišus siūdavo, kas žvėrelius augino. Aš nieko neišmaniau, profesoriai sakydavo: "Reikės - išmoksit." Taip ir buvo.

Tik parėjau į Grūšlaukę, čia buvo prasidėjęs audinių maras, nuo jo krito kokie 600 jauniklių. Fermoje buvo apie 10 000 žvėrelių, pradėjome juos skiepyti, moterys buvo įpratusios gaudyti į narvus, žvėreliai ir apkandžiodavo.

Iš kailiukų pasiūtas kepures, kailinukus siųsdavome rusams į Novorosijską. Juodsidabrės lapės nesikergė, liko tik nutrijos ir audinės. 1992 metais sugriuvo kolūkiai, prieš galą iš fermos viską išvogė.

Tai jūsų žmona vaikščiojo kailiniuota?

Ne, ji ten nedirbo, tuo metu vaikus augino. Dukrelė sirgo kraujo vėžiu, penkerių metų mirė. Kol sirgo, žmona Vilniuje ją slaugė. Užaugo du sūnūs: Remigijus restauruoja Klaipėdos dramos teatrą, o mažasis, Martynas, padeda mamai, važiuoja į Darbėnus pasidarbuoti vaistinėje. Kiek pažįstu Martynų, jie yra nepalenkiami, turi savitą mąstymą ir tvirtą nuomonę.

BENDRUOMENĖ. Šv. Jono Nepomuko bažnyčia atstatyta bendruomenės lėšomis. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Esu įregistravęs krepšinio ir tinklinio sporto klubą, - noriu užimti kaimo jaunimą, kad nesišlaistytų. Didysis sūnus nuo aštuntos klasės su manimi eina į treniruotes, varžybas. O mažajam užtenka kompiuterio. Norėjau šiemet surengti mūsų merginų varžybas su Kretingos moterų tinklinio komanda, bet, nors yra gerai žaidžiančių, jos vis dar drovisi.

Kokius pacientus gydote dabar?

Dabar mano darbas - gyvulių ženklinimas ir šernai. Per metus ištiriu apie 600 nušautų šernų mėsos, ar nesirgo trichinelioze. Aplinkui yra komerciniai medžioklės plotai, ir medžiotojai atvažiuoja iš visos Europos: švedai, suomiai, prancūzai, vokiečiai. Neįmanoma nusaugoti pasėlių: pasėjam kviečius, kvietrugius, avižas - išknisa. Užpernai važiuoju šieno pjauti, galvoju, šiandien nėra kada bulvių lauko aptverti, kitą rytą važiuoju - jau nebereikia tverti.

Nesu arklių užkalbėtojas, bet kai reikia suleisti jiems vaistų į sprando veną, o arklys jautrus, uždengiu vieną akį, kad nematytų, ką darau: pirmiausia įbedu pirštą, o prie jo ir adatą.

Miesčionys galvoja, kad rojus gyventi kaime: veši savi vaismedžiai, sirpini pomidorus, paskerdi kiaulę...

Bet viską reikia prižiūrėti. Prisimenu, kaip kažkas sakė: "Dešimt vištų dedeklių auginate, kasdien - 10 kiaušinių padeda." Bet jas ir lesinti reikia, ir prižiūrėti, ir grūdų joms paauginti. Visokių laikome - broilerių ir dekoratyvinių - dėl grožio, o kai kurios dedeklės "miršta" sava mirtimi, niekas jų nepjauna. Ir papūgą Lialią laikome: kai paleidžiame iš narvelio, valgome ir jai neduodame, iš pykčio įžnybia ligi kraujo.

Užsiauginame triušių. Kiaulę pjauname, o ką daryt? Gyvūnų teisių gynėjai nori uždrausti skersti; reikėtų nutrenkti elektra ar nušauti, pagaliau - pirma apsvaiginti, paskui nudurti. Aš irgi už tai, bet kol kas sąlygų nėra. Turėjome Grūšlaukėje skerdyklą, bet užsidarė, nes savininkas nenorėjo į ją investuoti.

Sakau žmonai, kad mums vienos karvės - per akis, bet ji neleidžia parduoti telyčios - pieno sūriams neužteks, o juos spaudžia labai gardžius. Grietinės, varškės, mėsos pirkti nereikia.

Turime nemažą ūkį, ir jeigu šiandien nelytų, būtume nesusitikę: kulčiau javus. Žmona kepa ekologišką duoną, ji savotiško skonio; pienas traukinamas su rūgštimi vos pamelžtas, dar šiltas. Bet iškepa ir paprastesnės duonos kepaliukų.