Susigrąžinti vasaros - paskui migruojančius paukščius

Kuršių marios šiuo metu atlieka tarsi laiko mašinos funkciją, nes per jas persikėlus į pusiasalį dar galima pasimėgauti kregždžių, varnėnų čiulbėjimu, bent trumpam garsais sugrąžinančiu į vasarą. Tačiau gausūs mūsų taip mėgstamų migruojančių paukščių būriai kasmet vis retėja, nes šimtus tūkstančių giesmininkų delikatesiniam maistui ar tiesiog pramogai nekontroliuojami išžudo Maltos, Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Šiaurės Afrikos gyventojai.

Tokį reiškinį ornitologai laiko gana grėsmingu, mat pietiečiai nežabojamą migruojančių paukščių naikinimą (juos gaudant net ištepamos krūmų šakos klijais) vadina sena tradicija, kurios neva negalima laužyti.

Rudens pradžioje pajūrio dangus primena ištisą migruojančių paukščių upę, kuria pasigrožėti plūsta minios smalsuolių. /Vytauto Jusio nuotrauka

Primena tekančią upę 

Į šiltus kraštus skristi susiruošę paukščiai jau dabar būriuojasi ir pulkais traukia į pajūrį, o didžiausią keliaujančių sparnuočių srautą bus galima matyti po pirmųjų šalnų, nuo šio mėnesio antrosios dekados iki spalio vidurio. 

Lietuvos pajūris migruojančių paukščių atžvilgiu yra tarsi dangaus autostrada. Patraukę iš šiaurės pietų link, jie prie Klaipėdos pasiskirsto: trečdalis skrenda per Ventės ragą, o net du trečdaliai - per Kuršių neriją. Šie srautai susijungia Kaliningrado srityje, prie pirmosios pasaulyje paukščių žiedavimo stoties Rybačio (Rasytės) kaimelyje.

Tad nuo rutinos, triukšmo ir darbų pavargę didmiesčių gyventojai turi progą ne tik išgirsti vasaros giesmių, bet ir išvysti išties žadą atimančių vaizdų. Juodkrantės paukščių žiedavimo stoties ornitologas Vytautas Pareigis LŽ pasakojo, kad pirmą kartą migruojančius paukščius virš Kuršių nerijos kopų stebintiems žmonėms reginys atima žadą.

"Įsivaizduokite, kad danguje virš jūros, kopų nenutrūkstamai teka tiršta paukščių upė. Vaizdas - fantastiškas, nenusakomas, jį išvydę žmonės net išsigąsta ir klausia, kas darosi paukščiams? O jie tiesiog migruoja, milijonai jų skrenda kaip mašalų spiečius valandą, dvi, tris. Pritaikėme savo metodiką fotografuodami tuos srautus ir apskaičiavome, kad per dieną virš Kuršių nerijos skrenda net apie 3 mln. sparnuočių. Jie lekia viena juosta, teka tarsi upė", - įspūdžiais dalijosi ornitologas.

Norint išvysti šį vaizdą būtina žinoti ir tai, kad paukščiai aktyviausiai skrenda nuo 8 iki 13 valandos, turi būti giedra ir pūsti pietų, pietvakarių krypčių vėjai.

"Paukščiams nepatinka skristi pavėjui, pučiant šiauriniam vėjui. Tačiau net ir prastesniu oru, kai sparnuočiai neskrenda, o ilsisi ir maitinasi, galima patirti neišdildomų įspūdžių, nes tuomet visas Kuršių nerijos miškas čirška, čiulba. Kai geri orai, tuntas migruojančių paukščių mūsų Kuršių nerijos dalį įveikia vos per porą valandų", - sakė V.Pareigis.

Ornitologas V.Jusys ir 500-tūkstantasis sužieduotas paukštis. /Eugenijaus Kavaliausko nuotrauka  

Plūsta ekskursijos

Ornitologai ir gamtos stebėtojai vieningai sutaria, kad geriausia vieta Lietuvoje ir net Šiaurės Europoje stebėti migruojančius paukščius yra Nida, Parnidžio kopos viršūnė prie saulės laikrodžio. Anot Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) direktoriaus Tomo Tukačiausko, vasarą žmonės Neringą lanko dėl ramybės, švarių paplūdimių, užtat rudenį šį gamtos kampelį galima atrasti iš naujo stebint migruojančius paukščius. "Taip galima pasiilginti vasarą ir pasimėgauti gamta, pailsėti nuo miesto rutinos. Migruojančius paukščius Kuršių nerijoje patogu stebėti ir nuo apsauginio kopagūbrio, gera aikštelė ant Avikalnio", - LŽ sakė jis. 

Rudenį nenutrūkstamas smalsuolių ekskursijų srautas driekiasi į paukščių žiedavimo sostinę Ventės ragą, čia jau šiomis dienomis - pats darbymetis. "Paukščių migravimas - vienas paslaptingiausių ir iki šiol ligi galo neištirtų mus jaudinančių gyvosios gamtos reiškinių. Ventės rage šią savaitę buvo zylių invazija, per dieną 2 tūkst. jų sužiedavome. Virš Kuršių nerijos sparnuočiai skrenda mažiau stabtelėdami, o pas mus jie ilsisi, maitinasi, todėl galima matyti pulkus žąsų, gervių, kitų paukščių nušienautose pievose. Pas mus lankytis taip pat geriausia ryte, kai paukščiai aktyviausi", - kalbėjo Ventės rago ornitologijos stoties vyr. specialistas Vytautas Jusys.

Migruojančius paukščius galima stebėti ir šalia Klaipėdos esančiame Pajūrio regioniniame parke (PRP), kur ant arčiausiai Lietuvoje šalia jūros esančio Plocio ežeriuko kranto pastatyta speciali paukščių stebykla.

"Jei per rudens migraciją iš anksto užsiregistruotų šeimos su vaikais ir norėtų stebėti paukščius, mes organizuotume ekskursiją. Paukščiai aktyviausiai skristi į šiltus kraštus pradės paspaudus pirmajam šaltukui, mat jie tada skubės. Žmogui nebūtina pažinti paukščius, nes labiausiai keri sparnuočių masė: kaip skėrių būrys virš kopų nenutrūkstamai skrenda smulkūs paukščiai, o juos iš paskos vaikosi paukštvanagiai. Įdomus vaizdelis", - dėstė PRP ekologas.

Ekskursijos plūsta ir į Šilutės rajone esantį Nemuno deltos regioninį parką. Jo vadovas Ramūnas Lydis LŽ teigė, kad Nemuno delta - paukščių stebėtojų rojus Lietuvoje.

"Yra įrengti bokšteliai paukščiams stebėti, galima ir valtimi į Kuršių marias plaukti. Tik reikia turėti žiūronus", - sakė jis.

Juodkrantės ornitologas V.Pareigis tikina, kad virš Kuršių nerijos skrendančių paukščių būriai žmonėms atima žadą.  

Valgo pasislėpę

Lietuvių meilę sparnuočiams rodo ir tai, kad jų labai mažai sumedžiojama, be to, ko gero, nė viena Europos tauta neturi tiek paukščiams skirtų dienų: Pempės, Gandro, Vieversio, Gegutės ir kt. 

Tačiau Pietų Europos šalių gyventojams, kuriems lemta stebėti milijoninius iš šiaurės atskridusių ar skrendančių žiemoti paukščių būrius, tokia pagarba svetima.

Pasak V.Jusio, pastaraisiais metais smulkiųjų (žvirblinių būrio) paukščių gerokai sumažėjo. "Mes matome, kad vis rečiau į tinklus įkliūva devynbalsių, lakštingalų, liepsnelių, strazdų. Tai susiję ne tik su šaltesnėmis vasaromis, kai dėl lietingų orų žūva dalis jauniklių, bet ir su pietiečių vykdomu paukščių naikinimu. Žudomi ir mūsiškiai sparnuočiai, jie nebegrįžta į Lietuvą. Vien Prancūzijoje per metus nušaunama apie 20 mln. strazdų maistui", - kraupią statistiką atskleidė ornitologas. Jis teigė, kad migruojantys paukščiai Italijoje, o ypač Maltoje, ne tik šaudomi, gaudomi krūmuose paslėptais tinklais, bet ir medžiojami ištepant klijais medžių šakeles.

"Paukščiai prilimpa, belieka juos susirinkti. Tiek maltiečiai, tiek italai aiškina, kad toks masinis paukščių žudymas yra sena, dar iš Romos laikų, tradicija. Maltos dėl nežabojamo sparnuočių naikinimo net į Europos Sąjungą galėjo nepriimti, buvo rengiami piketai. Draugai pasakojo, kad Italijoje, Maltoje patiekalus iš strazdų, devynbalsių, lakštingalų restoranuose žmonės valgo net užsidengę audeklais, kad niekas nematytų lėkščių turinio. Matyt, nelegalu, bet vis tiek šis verslas klesti", - pasakojo ornitologas.

Jam pritardamas V.Pareigis pridūrė, kad baisiausia situacija yra Maltos saloje, nes joje kiekvienas vyriškosios lyties atstovas, nuo paauglio iki senuko, neva turi po šautuvą.

"Tradicija tokia. Kai Maltą pasiekia migruojančių sparnuočių, tad ir paukščių iš Lietuvos, pulkai, vietiniai tiesiog dėl pramogos eina ant uolų ir šaudo paukščius. Ne tik mažus, bet ir plėšriuosius, gandrus, visus, jiems tai - atrakcija prieš einant į paskaitas ar šiaip neturint ką veikti. Maltiečiai mato, kad tų paukščių - milijonai, atrodo, ir išnaikinti neįmanoma, bet jie nesuvokia, jog tai - migrantai iš Šiaurės Europos, dalis jų dėl tokių kvailų tradicijų niekada nebegrįš į gimtinę", - piktinosi ornitologas.

Prancūzijoje ypač naikinami vynuoges lesantys strazdai, o štai kokia nauda iš vos 15-20 gramų sveriančios keptos (išdarinėjus svoris dar mažesnis) liepsnelės, kregždės ar devynbalsės, kurias pietiečiai gaudo ir veža karučiais, težino patys jų valgytojai. "Europos Sąjunga bando spausti tas šalis, kuriose masiškai žudomi migruojantys paukščiai, bet čia tas pats, kas drausti gerti alų... Apsiginkluojama tradicijų argumentu", - skėsčiojo rankomis Juodkrantės ornitologas.

Didieji baltieji garniai rudenį puošia pamario pievas. /Vytauto Jusio nuotrauka  

Prikausto ir istorijos

Beje, pasiryžus dieną praleisti su migruojančiais paukščiais ir apsilankius Ventės rago ar Juodkrantės ornitologijos stotyse, iš jose dirbančių mokslininkų galima išgirsti įdomiausių su sparnuočių žiedavimu susijusių istorijų. Pavyzdžiui, naktiniai paukščiai mažieji apuokai į tinklus viliojami... cypsinčiais guminiais žaisliukais, mat jų garsas primena pelės cypsėjimą. 

Lietuvoje per migraciją matomos išskirtinio grožio ilgauodegės zylės yra tokios bendruomeniškos, kad įkliuvus į tinklą vienai jų kitos būrio "kolegės" ne tik neaplenkia spąstų, bet ir supuola visos "gelbėti" sugautosios. "Mus labai nustebino vienas nykštukas: mažiausias Lietuvoje paukštis sugebėjo per parą perskristi Baltijos jūrą iš Juodkrantės į Švediją. Jį tiesiog perpūtė vėjas... Paukštį pagavo švedai", - pasakojo V.Pareigis.

Įdomu ir tai, kad pats nemėgstamiausias ir pavojingiausias žieduojamas paukštis yra ne vanagas ar erelis, o maža mėlynoji zylė.

"Ji labai savotiškai ginasi: savo aštriu snapu kerta į pirštą ir tą snapą įkirtusi dar pasuka. Kai taip apžnaibo tave šimtai zylių per dieną, būna nesaldu", - juokėsi V.Jusys.

Stebint, kaip žieduojami paukščiai, galima išvysti ir dar vieną neįprastą vaizdą: sniegenas pabaisas. "Juodgalvės sniegenos gąsdindamos žmogų taip plačiai išsižioja (o jų snapai stori ir dideli), kad išties baisoka būna", - šypsojosi KNNP ornitologė Jūratė Zarankaitė. Ji kartu paragino vairuotojus per paukščių migraciją rudenį būti ypač atidžius tuose kelio ruožuose Kuršių nerijoje, kur miškas yra drėgnas. Mat jame gausu maisto, tad migruojantys paukščiai pulkais maitinasi ir nutupia visas pakeles. "Kasmet rudenį matau suvažinėtų paukščių nusėtas šalikeles, tad vairuotojai galėtų tiesiog drėgno miško vietose sulėtinti greitį", - sakė ji.

Šios mažutės ilgauodegės zylės labai bendruomeniškos. /Simono Minkevičiaus nuotrauka

"LŽ", 2012 m.