Stasio Ušinsko vitražo Kretingoje paslaptys

Šis 2,74 m aukščio ir 2,20 m pločio vitražas vienos žymiausių ir unikaliausių lietuvių liaudies pasakų „Eglė žalčių karalienė“ tema priskiriamas garsiam Lietuvos menininkui dailininkui, vitražo mokyklos Lietuvoje pradininkui, scenografui, lėlininkui ir pedagogui Stasiui Ušinskui (1905–1974), bet informacijos apie jį publikacijose ir knygose apie šį kūrėją ir jo kūrybinį palikimą nerasite.

Kas jis – S. Ušinskas, vienas brandžiausių ir novatoriškiausių Lietuvos menininkų, stebinęs savo talento platumu, bet šiandien nepelnytai primirštas.

S. Ušinskas gimė 1905 m. liepos 20 d. Pakruojyje, akmenskaldžio šeimoje, 1909–1918 m. kartu su šeima gyveno emigracijoje JAV. Grįžęs į Lietuvą baigė Šiaulių gimnaziją, 1925–1929 m. studijavo Kauno meno mokykloje tapybą.

1929 m. po mokinių streiko iš jos pašalintas savo iniciatyva ir be valstybės paramos išvyko studijuoti į Paryžių, kur įstojo į aukštąją taikomojo ir dekoratyvinio meno mokyklą, ten mokėsi vitražo ir dekoratyvinio meno, vėliau mokslus tęsė Moderno akademijoje, kur studijavo tapybą ir scenografiją.

Negaunant valstybės stipendijos, S. Ušinskui teko dirbti įvairius darbus: pozuotoju, samdytu klakeriu teatre.

(Klakeris – šiuo metu išnykusi profesija. Tai – renginio organizatorių ar spektaklių kūrėjų samdytas žiūrovas, plojantis ir giriantis spektaklį, koncertą ar aktorių).

Teatro aplinka, pažintis su žymia dailininke-moderniste ir scenografe Aleksandra Exter (1882–1949) turėjo didelę įtaką jo tolesnei kūrybai scenografijos ir marionečių teatro srityse.

Grįžęs į Lietuvą 1931 m. rudenį jis Kaune surengė personalinę parodą, kuri turėjo didžiulį pasisekimą. Iki tol mažai žinomo dailininko parodoje buvo nupirkta net 15 iš 27 čia eksponuotų tapybos darbų.

Nors mechanizmus primenantys žmonių ir daiktų atvaizdai atrodė tikras moderniosios epochos įsikūnijimas, kai kuriems meno kritikams jo tapyba pasirodė ne tik lietuviška ir novatoriška, bet ir dvasiškai sveika bei skaidri.

S. Ušinsko vardo laikinosios sostinės kultūros ir meno aplinka neužmiršo ir 1932 m., kai tapytojas sužibėjo ir kaip talentingas scenografas, kai 1932 m. po komiškos operos „Kornevilio varpai“ premjeros Valstybės teatre nuvilnijo žiūrovų susižavėjimo šūksniai, o pakilus trečiojo veiksmo uždangai ilgai nenutilo plojimai.

Tai buvo antras kartas Valstybės teatro istorijoje, kai dėkingi žiūrovai taip įvertino dailininko darbą. 1936 m. S. Ušinskas įkūrė profesionalų lėlių teatrą, o 1938 m. sukūrė pirmąjį garsinį lėlių filmą Lietuvoje „Storulio sapnas“.

1937 m. pasaulinėje Paryžiaus parodoje už scenografijos eskizus ir lėles apdovanotas aukso medaliu ir diplomu. 1937 m. pusmečiui išvykęs į JAV, ten surengė personalinę parodą, keletui spektaklių Brodvėjaus teatre sukūrė dekoracijas bei kostiumus, lėles.

Dirbdamas vitražo srityje S. Ušinskas tapo lietuviškojo vitražo mokyklos pradininku, Kaune įsteigė dirbtuves, jose bandė naujas vitražo gamybos technologijas. Apie 1932 m. jo sukurti vitražai Vytauto Didžiojo bažnyčiai Kaune – pirmieji Lietuvos nepriklausomybės laikotarpiu sukurti profesionalūs vitražo kūriniai.

Tarpukariu S. Ušinskas vitražus kūrė ne tik bažnyčioms, bet ir naujai statomiems visuomeniniams pastatams. 1937 m. sukurti 4 heraldiniai vitražai Kauno karininkų ramovei, o 1938 m. Prekybos pramonės ir amatų rūmams sukurti 2 vitražai – „Lietuvaitė“ („Klaipėda“) ir „Statybininkas“ – tapo pirmaisiais XX a. Lietuvoje sukurtais siužetiniais vitražais visuomeninės paskirties pastatuose.

Šie iš prancūziško vitražinio vidutinio plonumo stiklo pagaminti vitražai vaizduoja to meto dailėje populiarius liaudies atstovų paveikslus. S. Ušinskas 1934–1940 m. Kauno meno mokykloje dėstęs vitražą ir scenografiją, nuo 1935 m. vadovavęs dekoratyvinės tapybos studijai savo mokiniams diegė architektūros ir dailės sintezės pagrindus, iš jų reikalaudamas dailės kūrinio ir architektūros derinimo.

Lietuvių dailininkų ekskursija Rygoje 1934 m. Iš kairės 4-as – Juozas Mikėnas, 5-as – Antanas Tamošaitis, 6-as – Stasys Ušinskas, 7-as – Leonardas Kazokas, 8-as – Juozas Keliuotis, 10-as – Antanas Rūkštelė, 11-as – Viktoras Vizgirdas, 12-as – Antanas Samuolis, 13-as – Antanas Gudaitis, 14-as – Adolfas Valeška.

Pokario metais S. Ušinskas sovietinių meno ideologų apkaltintas „formalizmu“ ir negalėjęs kurti moderniojo meno, savo kūrybines idėjas stengėsi realizuoti vitražo srityje, kur buvo daugiau galimybių išvengti partinės cenzūros, kuriant vitražus bažnyčioms, taip pat lietuvių liaudies pasakų ir tautosakos kūrinius.

Nutrūkus ryšiams su Vakarais, negaunant kokybiško vitražinio stiklo, S. Ušinskas savo dirbtuvėse eksperimentavo su vietinės gamybos stiklu, jį pritaikant vitražams. Jis pirmasis Lietuvoje pradėjo kurti veidrodinius bei blokinius vitražus.

Jų unikali technologija buvo pritaikyta ne tik Lietuvoje, bet ir tuometinėje Sovietų Sąjungoje. S. Ušinskas dėstė Kauno valstybiniame taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute, o jį sujungus su Vilniaus dailės institutu į vieną Lietuvos SSR dailės institutą, dar porą metų (1951–1953) jame dirbo.

Jo buvę mokiniai dažnai sakydavo, kad jis buvo puikus pedagogas, išsiskyręs ugdymo metodo nuoseklumu, pažangumu, aiškių tikslų formavimu, pagarba būsimai profesijai, buvo linkęs gabiausiems studentams padėti, parūpindamas jiems užsakymų, prižiūrėdamas ir koreguodamas jų darbus.

Žinomiausi S. Ušinsko mokiniai Algimantas Stoškus (1925–1948), Kazimieras Morkūnas (1925–2014) ir kt. siejami su vitražo suklestėjimu sovietmečiu, kai iki tol bažnyčių architektūroje vyravęs vitražas persikėlė į visuomenines erdves.

Nuo 1960 iki 1990 m. Lietuvos vitražo kūrėjai gaudavo daug valstybinių užsakymų, jais buvo puošiami naujai statomų mokyklų, vaistinių, sanatorijų, kultūros namų ir kiti pastatai.

S.Ušinsko vitražas „Žalgirio mūšis“, 1946 m. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus.

1972 m. balandžio 21 d. Kretingoje įvykęs naujų kultūros rūmų atidarymas buvo nekasdienis reiškinys visoje Lietuvoje. Per 3 tūkst. kv. m ploto pastate buvo įrengtos kelios salės, tarp jų ir 600 vietų koncertų salė, civilinės metrikacijos biuras, kitos patalpos.

Šiose iškilmėse dalyvavo ir ilgametis Lietuvos SSR kultūros ministras (1967–1976) Lionginas Šepetys (1927–2012).

Tikėtina, kad jo dėka į Kretingą atkeliavo ir šis S. Ušinsko sukurtas vitražas. Kaip atsimena ilgametė šių rūmų direktorė Konstancija Macienė, vitražas į Kretingą buvo atvežtas išrinktas dalimis ir sumontuotas prieš oficialų kultūros rūmų atidarymą. Montažo darbams vadovavo moteris ir tai galėjo būti S. Ušinsko sesuo ir jo mokinė Filomena Ušinskaitė (1921–2003 m.), taip pat dirbusi vitražo srityje.

Jis neatrodė ką tik pagamintas ir skirtas šiam pastatui. 1978 m. išleistos knygos „Stasys Ušinskas“ autorė dailėtyrininkė dr. Nijolė Tumėnienė mano, kad šis vitražas į Kretingą galėjo atkeliauti iš Lietuvos dailės muziejaus, kur jis buvo saugomas ir apie tai yra užsiminęs pats jo autorius, nes muziejuje nebuvo sąlygų tokio dydžio darbams saugoti, o be to, sovietmečiu sukurti vitražai buvo skirti visuomeninių pastatų interjerams puošti ir jį saugoti muziejuje nebuvo prasmės.

Jis galėjo būti sukurtas panašiu laiku – 1967–1968 m., kaip ir kitas tos pačios tematikos spalvoto stiklo blokų vitražas „Eglė žalčių karalienė“, skirtas Kauno muzikiniam teatrui.

Daile ir jos istorija besidominčiam L. Šepečiui, 1967 m. išleidusiam knygą „Modernizmo metmenys: tapyba“ ir 1953 m. Kaune baigusiam architektūros studijas – jo buvusio kolegos S. Ušinsko, 1955–1970 m. dirbusio Kauno politechnikos instituto architektūrinio projektavimo katedroje profesoriumi, ir L. Šepečio, 1953–1957 m. buvusio šios katedros asistentu ir dėstytoju keliai buvo susikirtę – vitražas pasirodė tinkamas papuošti naujus kultūros rūmus, nes ir jo siužetas buvo artimas pajūrio tematikai.

Taip šis vitražas atsidūrė Kretingos kultūros rūmuose ir buvo pakabintas ant stiklo blokų sienos. K. Macienė prisiminė, kad jo kitoje pusėje buvo užrašyta vitražo meistro pavardė, jo sukūrimo metai ir vitražo pavadinimas „Eglės šeima“, nors dėl pavadinimo ji nėra tikra.

S. Ušinsko Žano Roberto Planketo komiškos operos „Kornevilio varpai“ 1-o veiksmo dekoracijos eskizas, 1932 m.

Deja, nei užrašai ant vitražo, nei jo priėmimo-perdavimo dokumentai Kretingoje šiandien nėra išlikę, bet gal jie yra saugomi Lietuvos literatūros ir meno archyve Vilniuje. Šiam prie laiptų pakabintam vitražui iki jo restauravimo 2012 m., praėjus 40 metų nuo jo pakabinimo, teko įvairūs ir ne tik laiko išbandymai.

Vitražą ne kartą yra apgadinę šokių salės lankytojai, į jį buvo atsitrenkęs ir apgadinęs iš narvelio ištrūkęs toje pačioje salėje vykusios dekoratyvinių balandžių parodos vienas eksponatų.

Kaip mena šį vitražą 2012 m. restauravęs Virgilijus Bizauskas, vitražas buvo nekokios būklės, pažeistas laiko ir žmonių, tad jį atkurti buvo nelengvas ir kruopštus darbas. Tam buvo naudojamas kitoks stiklas nei naudotas autoriaus, kuris spalvas išgaudavo bespalvį stiklą dengiant spalvotomis glazūromis.

Šiandien atkurtas žinomo dailininko vitražas džiugina Kultūros centro darbuotojus ir jo lankytojus ir yra puikus meno kūrinių išsaugojimo pavyzdys, kai dalis sovietiniais metais sukurtų visuomeninių pastatų vitražų jau nepriklausomybės laikais, pasikeitus jų paskirčiai ar savininkams, pradingo ar buvo sunaikinti.

Norisi tikėti, kad šis vitražas ateityje taps valstybės saugomu kultūros paveldo objektu, o jį apšviesti įrengtas modernus apšvietimas labiau išryškins šio vitražo spalvas, nes kaip yra rašęs S. Ušinskas, „ploname vitraže per spalvotus stiklus praėjęs šviesos srautas ne tik „uždega“ patį vitražą, bet ir vitražuoja visos patalpos erdvę, sudaro nuotaiką, lengvą atmosferą.“